Kitas skaitmeninių finansų etapas bus kuriamas platformose, kuriose žmonės jau leidžia laiką ir pinigus.
Didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį „institucinė adopcija“ kriptovaliutų srityje turėjo gana siaurą reikšmę. Bankas siūlydavo saugojimą, turto valdytojas paleisdavo fondą arba finansų įstaiga vykdydavo tokenizacijos bandomąjį projektą. Buvo daroma prielaida, kad kriptovaliutos sėkmę pasieks įsiliedamos į jau veikiančias institucijas.
Tai vyksta. Tačiau svarbesnis pokytis gali būti finansų judėjimas priešinga kryptimi: iš tradicinių finansų įstaigų į produktus, kuriuose žmonės jau dirba, parduoda, kuria, bendrauja ir leidžia pinigus. Prekybos platformos siūlo apyvartinį kapitalą, programinės įrangos įmonės apdoroja mokėjimus, prekyvietės išleidžia korteles, o vartotojų platformos vis dažniau nori, kad sąskaitos, taupymas, prekyba ir tarptautiniai pinigų pervedimai būtų tiesiogiai integruoti į jų produktus.
Ekonomika jau stumia įmones link to. J.P. Morgan 2026 m. fintech apžvalgoje minima maždaug 185 mlrd. JAV dolerių pasiekiama integruotų finansų rinka JAV, Kanadoje ir Europoje, o 91 % SaaS įmonių praneša, kad tikisi, jog integruoti mokėjimai atliks didesnį vaidmenį jų augimo strategijoje šiais metais. Įmonės, kurios jau turi platinimo kanalus, atranda, kad finansinės paslaugos gali pagilinti kliento santykius, užuot siunčiant klientą kitur.
Tuo pat metu keičiasi ir finansų sistemos pagrindas. 2026 m. Coinbase ir EY-Parthenon apklausa tarp institucinių investuotojų parodė, kad 85 % naudoja arba domisi stabiliomis monetomis vidaus grynųjų pinigų valdymui ir pinigų pervedimams, o 64 % turto valdytojų išreiškė susidomėjimą tokenizuojant turtą. Nasdaq investicija į Kraken patronuojančiąją įmonę, kartu su gilesne partneryste tokenizuotų akcijų srityje, yra dar vienas ženklas, kad riba tarp tradicinės rinkos infrastruktūros ir „onchain“ finansų darosi vis mažiau reikšminga.
Sudėjus šias dvi tendencijas, pradeda formuotis daug didesnė rinka. Įmonės, turinčios milijonus klientų, staiga turi paskatą siūlyti finansinius produktus ir prieigą prie finansinės infrastruktūros, kuri gali veikti globaliai, programiškai ir visą parą. Vis didesnė kliūtis yra sunkumai ją kuriant.
Įmonė, norinti aptarnauti vartotojus įvairiose rinkose, greitai gali atsidurti integruodama saugojimą, tapatybę, atitikties reikalavimus, banko santykius, tradicinės valiutos atsiskaitymą, likvidumą, operacijų maršrutizavimą ir kelis blokų grandinės tinklus. Kiekvienas papildomas paslaugų teikėjas sukuria dar vieną integraciją ir dar vieną vietą, kurioje produktas gali sugesti. Tai, kas prasideda kaip perspektyvi nauja pajamų linija, gali virsti ilgametražiu infrastruktūros projektu dar prieš pirmam klientui jį panaudojus.
Štai kodėl savarankiško saugojimo svarba yra daug didesnė nei tik kriptovaliutų piniginių. Pramonė tradiciškai laikė savarankišką saugojimą filosofiniu pasirinkimu individualiems turto turėtojams: valdyk savo raktus, kontroliuok savo turtą. Jo didesnė galimybė yra architektūrinė.
Savarankiško saugojimo finansinė sistema gali atskirti nuosavybę nuo valdymosi. Vartotojas išlaiko turto kontrolę, o infrastruktūra tvarko maršrutizavimą, tapatybę, atitikties reikalavimus, atsiskaitymą ir ryšius, reikalingus, kad šis turtas būtų naudingas. Tinkamai atlikus, klientui nereikės suprasti blokų grandinių, tiltų ar likvidumo vietų labiau nei žmogui, atliekančiam tarptautinį mokėjimą kortele, nereikia suprasti korespondentinių bankų sistemos.
Tai nepaprastai svarbu kitos kartos finansinėms įmonėms, nes daugelis jų visai nebus finansų įmonės. Jos gali pradėti veikti su milijonais muzikantų, prekybininkų, žaidėjų, kūrėjų ar verslų, jau naudojančių jų produktus. Jų privalumas yra platinimas, pasitikėjimas ir žinios apie klientus – ne patirtis saugojimo architektūroje ar blokų grandinės atsiskaitymuose.
Loginė galutinė būklė yra infrastruktūra, leidžianti šioms įmonėms pridėti finansinių galimybių neperkuriant po jomis esančios finansų sistemos. Muzikos platforma turėtų suteikti menininkui geresnių būdų gauti, laikyti ir judėti pinigus. Pasaulinė prekyvietė turėtų galėti pasiūlyti pardavėjams sąskaitas, mokėjimus ar kreditus. Programinės įrangos įmonė turėtų galėti padaryti finansines paslaugas savo produkto dalimi netapdama banku ar nesurinkdama skirtingos techninės įrangos kiekvienai šaliai ir tinklui, į kurį ji patenka.
Čia yra antrojo lygio efektas, kuris gali pasirodyti toks pat svarbus. Kai keli produktai veikia bendroje infrastruktūroje, pagrindinė sistema gali tobulėti su mastu: didesnis kiekis sukuria geresnę maršrutizavimo informaciją, platesnis tinklo ryšys sukuria daugiau galimų operacijų kelių, o bendra tapatybės ir atitikties infrastruktūra sumažina dubliuojamą darbą. Užuot kiekvienam naujam finansiniam produktui pradedant nuo nulio, kiekvienas gali paveldėti infrastruktūrą, sustiprintą to, kas buvo prieš jį.
Tai yra dalis argumentų, kuriuos pristatysiu Korėjos blokų grandinės savaitės metu, diskutuodamas apie savarankiško saugojimo bankininkystės sistemą, kurią gali sukurti institucijos. Kriptovaliutos praleido metus klausdamos, kaip pritraukti institucijas į „onchain“ sistemą. Dabar didesnis klausimas yra tai, kas atsitiks, kai „onchain“ infrastruktūra taps pakankamai gera, kad milijonai įmonių galėtų kurti finansinius produktus ant jos.
Tai daug didesnė galimybė nei esamų finansinių produktų perkėlimas ant naujų sistemų. Tai keičia tai, kas iš viso gali kurti finansinius produktus. Kita didžioji finansų įstaiga gali visai nepriminti banko; ji gali jau turėti milijonus klientų ir tiesiog laukti, kol infrastruktūra pasivys.
