Pastaruoju metu Rytų Europos ir Baltijos šalių regione vis dažniau kyla incidentai, kai neidentifikuoti bepiločiai orlaiviai (BO) pažeidžia valstybių sienas ir nukrenta atokiose vietovėse. Vienas naujausių tokių atvejų – rugsėjo 15 d. Lietuvos oro erdvę pažeidęs ir sunaikintas dronas. Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) aviacijos inžinerijos ekspertas, plk. ltn. (ats.) doc. Saulius Japertas analizuoja, kodėl taip nutinka.
Anot eksperto, šie įvykiai gali būti vertinami kaip kruopščiai suplanuotos provokacijos, pažangios žvalgybinės operacijos ar jėgos demonstravimas. Geopolitiniame kontekste šios prielaidos yra realios.
Kokie dronai pastaruoju metu (ne)tyčia įskrenda į svetimas teritorijas
Šiuolaikinė kariavimo koncepcija oro erdvėje pasikeitė – be brangių raketų, mūšio lauką užplūdo masiniai, pigūs ir lengvai „štampuojami“ dronai. Tokie, kaip pastaruoju metu minimi „Gerbera“ ir „Parodija“ tipo bepiločiai. Šie aparatai, surinkti iš putplasčio ir faneros, su dvitakčiu vidaus degimo varikliu, dažniausiai naudojami kaip apgaulingi taikiniai, priverčiantys priešininko oro gynybą švaistyti brangias raketas. Dėl supaprastintos, pigios elektronikos ir navigacijos sistemų jie gali nukrypti nuo numatyto maršruto ir atsidurti kitų šalių teritorijose.
Pigios dronų navigacijos ir elektronikos esmė
Dronams skrydžiui reikalingos dvi pagrindinės navigacijos sistemos: išorinė palydovinė (GNSS, pvz., GPS) ir vidinė inercinė navigacija (INS). Palydovinė navigacija užtikrina tikslias koordinates, tačiau ji jautri radijo trikdžiams. Šiuolaikiniai Rusijos dronai neretai naudoja pigius, vartotojų klasės MEMS jutiklius, kurių vidinė paklaida („dreifas“) kaupiasi greitai. Be to, INS sistema yra „akla“ aplinkai, nemato vėjo, todėl stiprus šoninis vėjas gali nustumti droną nuo pradinės trajektorijos.
Elektroninės kovos: kas dronus išveda iš kelio
Didžiausią chaosą dronų navigacijoje sukelia sausumos radioelektroninės kovos (REK) kompleksai, naudojantys du metodus: triukšminį slopinimą (jamming) ir navigacijos klastojimą (spoofing). Slopinimas užpila dažnių juostą radijo triukšmu, neleisdamas dronui užfiksuoti palydovo signalo. Tokiu atveju dronas pereina prie inercinės navigacijos ir skrenda ta pačia kryptimi. Klastojimas, priešingai, pateikia dronui klaidingus palydovinius signalus ir netikras koordinates. Drono autopilotas bando taisyti tariamą nuokrypį, pasuka aparatą, o išskridęs iš klastojimo zonos, perėjusių prie inercinės navigacijos autonomiškai skrenda tiesia linija pagal paskutinį komandos kampą. Dėl šios priežasties net nedidelis pradinio kurso nuokrypis, padarytas netoli sienos, per ilgą skrydį gali nunešti aparatą šimtus kilometrų į šalį.
Oro objektų identifikavimo niuansai
Oro gynybos sistemoms tokius objektus aptikti ir identifikuoti būna sunku. Mažas putplasčio dronas ir didelis paukščių būrys ekrane atrodo panašiai. Pažangūs C-UAS (kovos su bepiločiais) radarai naudoja mikro-Doplerio efektą. Jie analizuoja atsispindėjusio signalo spektrą, atskirdami judančių drono dalių (pvz., sraigto) keliamą aukšto dažnio spektrą nuo lėto paukščių sparnų mojimo. Tai leidžia atskirti mechaninį aparatą nuo gyvosios gamtos.
Kelia grėsmę ne tik kitoms šalims, bet ir sau patiems
Tokie „pasiklydę“ dronai kelia grėsmę ir pačiai Rusijai, įskaitant Kaliningrado sritį, kur naudojamas agresyvus GNSS klastojimas ir slopinimas. Tai gali priversti Rusijos oro gynybos sistemas eikvoti brangias raketas prieš savus pigius taikinius. Rusija priėmė sprendimą, kad masinės pigios ginkluotės paleidimo nauda nusveria riziką patirti nuostolių. Todėl neidentifikuotų, paklydusių BO pasirodymas mūsų kaimynystėje dažniausiai nėra kruopščiai planuota operacija, o pigios aviacijos, agresyvios elektroninės kovos ir fizikos dėsnių sąveikos padarinys. Praradęs navigacinį ryšį ir patyręs klastojimo smūgį, aklas aparatas skrenda tiesiai, kol baigiasi degalai arba kol jo kelią užkerta žemė.
