Jolanta Kovalevskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lituanistikos katedros dėstytoja ir tyrėja
Artėjanti Kauno knygų mugė, kurioje numatyta ir speciali erdvė jauniesiems skaitytojams, yra tinkama proga atsigręžti į naujausius tyrimus apie skaitymui palankią aplinką namuose ir mokykloje.
Naujoji skaitymo ambasadorė 2026–2027 metams, literatūros vadybininkė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, pristatė iniciatyvą „Skaitymo valandėlė“. Ji kviečia jaunimą skaityti be spaudimo, privalomų sąrašų ar atsiskaitymų. Ambasadorės teigimu, „tikslas – suteikti vaikams ir jaunimui galimybę skaityti tai, kas jiems patinka, kad tą valandą tiesiog susikauptų prie patinkančio skaitomo teksto“. Kaip rodo tokių šalių kaip Suomija patirtis, net pusvalandis kasdienio skaitymo teigiamai veikia vaikų skaitymo gebėjimų ugdymą.
Įgyvendinant „Skaitymo valandėlės“ iniciatyvą, didelį indėlį galėtų įnešti mokyklų bibliotekos. Lietuvos mokyklų bibliotekininkų asociacija jau pradėjo skelbti pirmuosius renginius. Tyrimai patvirtina mokyklų bibliotekų svarbą įtraukiant vaikus į savarankišką skaitymą. Tačiau ne mažiau, o gal net svarbiau yra tai, kiek bendrojo ugdymo mokyklų sistema leidžia integruoti skaitymą dėl malonumo į kasdienį vaikų ir paauglių mokymosi procesą.
Tiek ankstesnės diskusijos (2023-06-13 LRT laida „Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai“, tema: Ar šiandieninė mokykla ugdo meilę literatūrai?), tiek dabar vykstančios (2026-05-13 LRT radijo laida „Pakeliui su klasika“, tema: Apie skaitymo įgūdžių lavinimą ir skaitymo skatinimą) rodo, kad Lietuvos mokyklose rasti laiko tokioms iniciatyvoms kaip „Skaitymo valandėlė“ ir daryti tai nuolat yra gana sudėtinga. Būtų naudinga, jei pedagogiką studijuojantys studentai imtųsi tyrimo, kaip, remiantis gerąja užsienio šalių patirtimi, būtų galima rasti laiko ir galimybių savarankiškam mokinių skaitymui Lietuvos mokyklų kasdienybėje. Taip pat svarbu ištirti, kaip dažnai mokytojai skiria (ar gali skirti) laiko skaitymui.
Skaitymui palanki aplinka namuose
Savarankiškas vaiko skaitymas yra svarbus veiksnys, paminėtas naujoje G. Šilinsko ir S. Raižienės studijoje apie 2 klasės mokinių raštingumo įgūdžius. Tyrimo rezultatai paskelbti šių metų mokslo žurnalo „Psichologija“ 74-ajame numeryje, straipsnyje „Home Literacy Environment and Children’s Literacy Skills in Grade 2“ (Raštingumo aplinka namuose ir antros klasės mokinių raštingumo įgūdžiai). Mokslininkai nagrinėjo, kaip įvairūs raštingumo aplinkos namuose aspektai susiję su 2 klasės mokinių raštingumo įgūdžiais. Tyrime dalyvavo 522 antros klasės mokiniai (48 % mergaičių) ir jų tėvai, gyvenantys Lietuvoje. Vertinti vaikų skaitymo ir rašymo įgūdžiai, o tėvai pildė klausimyną apie raštingumo aplinką namuose.
Taikant hierarchinę regresinę analizę, buvo patikrinti trys modeliai, siekiant nustatyti, kiek pagal tam tikrus raštingumo aplinkos namuose aspektus galima prognozuoti vaikų raštingumo įgūdžius – gebėjimą skaityti sakinius, rašyti be klaidų diktuojamus sakinius ir suprasti perskaitytą tekstą. Pirmajame etape buvo nagrinėjami keturi kintamieji: tėvų išsilavinimas, vaiko lytis, vaiko žodynas ir žodžių skaitymas. Antrajame etape – keleriopa informacija apie raštingumo aplinką namuose (tyrėjų įvardyta „raštingumo aplinkos namuose aspektais“): tėvų mokymas vaiką skaityti ir rašyti, tėvų skaitymas vaikui, vaiko savarankiškas skaitymas namuose ir knygų skaičius namuose.
Koreliacinės analizės rezultatai rodo, kad antroje klasėje mokinių raštingumo įgūdžiai plėtoja veiksmingiau, kai tėvai namuose suteikia vaikams prieigą prie knygų ir sudaro sąlygas vaikui pačiam skaityti. Pasak tyrėjų, tėvų vaidmuo keičiasi vaikams augant ir patiems įgyjant daugiau skaitymo patirties. Atlikę instruktorių vaidmenį mokantis skaityti, tėvai turėtų palaipsniui virsti motyvatoriais, kuriančiais skaitymui palankią aplinką ir skatinančiais vaikus skaityti savarankiškai.
Tyrėjams netikėta, kad vertinant vaikų raštingumo gebėjimus, vienareikšmiškai stipresnis veiksnys yra paties vaiko savarankiškas skaitymas. Tai reiškia, kad lengvai prieinami ištekliai (namuose esančios knygos ir jų skaičius) yra svarbūs, tačiau dar svarbiau, kad vaikas tas knygas skaitytų. Suaugusiųjų pareiga – užtikrinti, kad įvairaus amžiaus vaikai turėtų pakankamai laiko skaityti ir mokykloje, ir namuose.
Ekranų laikais vaikų įtraukimas į skaitymą tėvams yra nelengvas iššūkis. Viena iš viešojoje erdvėje pastebimiausių Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. programos priemonių yra ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“. Ankstyvojo skaitymo lauknešėliai naujagimiams, specialiai parengtos nemokamai platinamos knygos – visa tai padeda tėvams su knyga ir skaitymu supažindinti vaikus nuo pirmų gyvenimo dienų. Besikuriantys specialūs skaitymo kampeliai ir veiklos bibliotekose (pvz., Ąžuolyno bibliotekos mažylių skaitymo klubas „Pupos ir puslapiai“) gali padėti ugdyti vaiko skaitymo gebėjimus. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka siūlo tinklalaides („Skaitymo ambasadorius. Knygialaidė“, „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“), leidžia leidinius tėvams, mokytojams, bibliotekininkams ir edukatoriams. Pavyzdžiui, 2026 m. Vilniaus knygų mugėje pristatyta Jimo Trelease’o knyga „Skaitymo garsiai vadovas“, kuri padeda suprasti, kaip skatinti vaiką norėti skaityti.
Savarankiškas skaitymas mokyklos kasdienybėje
Motyvacija skaityti, laikas, skiriamas savarankiškam giliajam skaitymui namuose ir mokykloje, yra ypač svarbi tema kalbant apie moksleivių skaitymą. 2022 m. Arūno Šilerio publikuotame tyrime vertintas Lietuvių kalbos ir literatūros bendrosios programos projektas (2021). Tyrimo rezultatai paskelbti 79-ajame žurnalo „Knygotyra“ numeryje, straipsnyje „Lietuvių kalbos ir literatūros programa kaip terpė giliajam skaitymui ugdyti“. Po tyrimo pateiktose rekomendacijose nurodoma, kad per visą 5–12 klasių mokymosi laikotarpį turėtų būti nuolat sudaromos palankios sąlygos skatinant gilųjį skaitymą: leidžiant rinktis skaitomus kūrinius, skiriant skaitymo laiką ir parenkant skaitymo veiklos dalyvius, pateikiant kūrinius, atitinkančius mokinio lygį, organizuojant bendras skaitymo veiklas, projektus, aptarimus su klasės draugais.
Šie pasiūlymai atspindi esminius veiksnius, lemiančius jaunimo motyvaciją skaityti: literatūros aktualumas asmeniniam gyvenimui, platus literatūros kūrinių pasirinkimas, pakankamai laiko skaityti, pasirinkimo laisvė renkantis iš atrinktų kūrinių ir galimybė aptarti skaitinius (apie skaitymą skatinančius veiksnius išsamiai rašyta 2015 m. publikuotoje Švedijos kultūros tarybos leidinių serijos knygoje „Skaitymas kaip tikslas. Apie skaitymo skatinimo metodus ir tyrimus.“).
Pasak A. Šilerio, giliojo skaitymo tipus galima skirti du: pirmuoju atveju svarbus intensyvus emocinis išgyvenimas, įsitraukimas, kuriam parankesni kokybiški grožinės literatūros tekstai. Antruoju atveju skaitytojas susikaupia, atsiriboja nuo išorinių dirgiklių – taip aktyvuojami smegenų procesai, reikalingi grožinio bei informacinio stiliaus įvairaus ilgio tekstams suvokti ir analizuoti. Antrasis tipas dažniau siejamas su išorine skaitytojo motyvacija, o pirmasis – su vidine (skaitymo malonumu), tačiau abiejų tipų giliajam skaitymui būtini geri teksto suvokimo įgūdžiai. Nors skaitymo tyrimuose abu motyvacijos tipai laikomi reikšmingais skatinant skaitymą, pastebima, kad vaikai, skatinami išorinės motyvacijos, iš skaitymo gauna mažiau, nes išorinių veiksnių motyvuojami skaitytojai yra linkę skaityti paviršutiniškai.
Iš šio tyrimo rezultatų aiškėja, kad analizuotas Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektas buvo palankesnis antrojo tipo giliajam skaitymui. Penktų–aštuntų klasių programoje giliojo skaitymo forma, siejama su vidine skaitytojo motyvacija, savanoriškumu ir malonumu, yra skatinama. Tačiau I–IV gimnazijų klasėse skaitymo malonumą ir įdomumą užgožia tikslas analizuoti literatūros kūrinius kaip meną – atrenkant kūrinius svarbios temos, chronologija, tačiau nelieka tikslo išlaikyti vidinę skaitymo motyvaciją, susijusią su skaitymu savo malonumui.
Skaityti lėtai išsaugant gilumą ir sąsajas
Didelę vaikų ir paauglių savarankiško skaitymo dalį dabar sudaro vadinamasis paviršinis skaitymas – greitojo skaitymo technika, reikalinga skaitmeninėje civilizacijoje, kai gausybė tekstų kompiuterio ar mobiliojo telefono ekranuose paprastai tik permetama akimis, šokinėjant nuo vienos informacijos porcijos prie kitos (pvz., skaitymas socialiniuose tinkluose, žinučių skaitymas). Problema kyla, kai greitasis skaitymas išstumia kitus, daugiau dėmesio reikalaujančius skaitymo būdus, skatinančius plėsti žodyną, lavinančius analitinį bei kritinį mąstymą. Juk tam, kad vaikai sėkmingai lavintų medijų raštingumo kompetencijas, jiems būtini geri skaitymo gebėjimai, – šią mintį ekspertai iš Lietuvos, Švedijos ir Suomijos išsakė vienoje iš 2026 m. rugsėjo mėn. vykusio festivalio „Būtent“ diskusijų „Ar mokykla dar spėja paskui TikTok: kas moko jaunimą mąstyti?“ (Šiaurės ministrų Tarybos biuras Lietuvoje).
Profesorius Tomas Hiulanas Eriksenas (lietuvių kalba išleistos jo knygos „Akimirkos tironija“ ir „Ekrano laikai“), analizuodamas, kaip išmanusis telefonas pakeitė pasaulį, rašė: kai nuolat augantis informacijos kiekis perduodamas didėjančiu greičiu, dėl šio krovimo tampa vis sunkiau kurti pasakojimus, sekas, raidą. Dėl skubėjimo ir informacijos antplūdžio nyksta gilumas ir sąsajos – netenkame gebėjimo įžvelgti ryšius, esmę. Todėl toks svarbus tampa dėmesys savarankiškam giliajam skaitymui – tiek vaikams, tiek juos ugdantiems suaugusiems.
