Skyrybos, kai sutuoktiniai turi bendrų nepilnamečių vaikų, Lietuvoje vyksta teisme. Tačiau vaikų turėjimas savaime nereiškia nei konfliktinių skyrybų, nei privalomosios mediacijos.
Jeigu abu tėvai sutaria skirtis ir yra susitarę dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina bei kitų reikšmingų klausimų, santuoka gali būti nutraukiama bendru sutikimu.
Jeigu dėl bent vieno reikšmingo klausimo tėvų pozicijos išsiskiria, atsiranda šeimos ginčas. Tuomet prieš kreipiantis į teismą paprastai tampa aktuali privalomoji mediacija.
Skyrybos su vaikais: kodėl reikia teismo?
Jeigu sutuoktiniai turi bendrų nepilnamečių vaikų, santuoka bendru sutikimu negali būti nutraukiama notarine tvarka.
Tai nereiškia, kad tėvai privalo ginčytis. Jie gali būti visiškai susitarę ir teismui pateikti bendrą prašymą nutraukti santuoką bei sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Teismas vertina ne vien sutuoktinių valią skirtis, bet ir tai, ar jų susitarimas nepažeidžia nepilnamečio vaiko teisių bei teisėtų interesų.
Dėl ko reikia susitarti skiriantis, kai yra vaikų?
Vien susitarimo nutraukti santuoką nepakanka. Tėvams reikia išspręsti pagrindinius su vaiku susijusius klausimus:
- su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta;
- kaip abu tėvai prisidės prie vaiko išlaikymo;
- kaip vaikas bendraus su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina;
- kitus konkrečiai šeimai ir vaiko interesams svarbius klausimus.
Bendro sutikimo skyrybų atveju šie sprendimai įtraukiami į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Su kuo po skyrybų lieka gyventi vaikas?
Kasdienėje kalboje dažnai sakoma, kad vaikas po skyrybų „lieka mamai“ arba „lieka tėvui“. Teisiškai tiksliau kalbėti apie vaiko gyvenamosios vietos nustatymą.
Abu tėvai ir po skyrybų išlaiko tėvų teises bei pareigas vaikui, jeigu nėra atskiro teisinio pagrindo jas riboti.
Tėvai gali susitarti, su kuriuo iš jų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Jeigu susitarimo nėra, klausimą sprendžia teismas, vadovaudamasis pirmiausia vaiko interesais.
Sprendimas nėra automatiškai priimamas pagal tai, kuris iš tėvų yra motina ar tėvas. Vertinama konkreti vaiko ir šeimos situacija.
Ar vaikas gali gyventi pakaitomis pas abu tėvus?
Tėvai gali siekti organizuoti vaiko gyvenimą taip, kad jis reikšmingą laiko dalį praleistų su kiekvienu iš jų. Tačiau svarbiausias kriterijus yra ne matematiškai vienodas laiko padalijimas, o konkretaus vaiko interesai.
Reikšmę gali turėti vaiko amžius, mokykla ar darželis, tėvų gyvenamosios vietos, dienos režimas, tarpusavio santykiai ir tėvų gebėjimas bendradarbiauti.
Todėl modelis „50/50“ neturėtų būti vertinamas kaip automatiškai geriausias sprendimas kiekvienai šeimai.
Kaip nustatomas vaiko išlaikymas po skyrybų?
Abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir po santuokos nutraukimo.
Vienos visiems vaikams automatiškai taikomos išlaikymo sumos nėra. Vertinami vaiko poreikiai, tėvų turtinė bei finansinė padėtis ir kitos konkrečios aplinkybės.
Bendro sutikimo skyrybose tėvai išlaikymo klausimą aptaria sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau teismas vertina, ar susitarimas atitinka vaiko interesus.
Todėl simbolinis išlaikymas, nustatytas vien tam, kad būtų galima paprasčiau išsiskirti, gali būti netinkamas sprendimas.
Kaip nustatoma bendravimo su vaiku tvarka?
Po skyrybų vaiko ryšys su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina neturėtų priklausyti vien nuo kito iš tėvų geranoriškumo.
Susitarimo detalumas priklauso nuo šeimos santykių. Gerai bendradarbiaujantiems tėvams gali pakakti lankstesnio modelio, o esant konfliktų rizikai naudinga aiškiau nustatyti savaitgalių, švenčių, atostogų, vaiko paėmimo ir grąžinimo tvarką.
Tikslas nėra reglamentuoti kiekvieną vaiko gyvenimo minutę. Susitarimas turi būti pakankamai aiškus, kad vaikas netaptų nuolatinių tėvų derybų objektu.
Ar vaiko nuomonė svarbi?
Taip. Sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu vaikas geba ją suformuluoti ir išreikšti.
Tačiau vaiko nuomonė nėra vienintelis kriterijus ir vaikui neturėtų būti perkeliama atsakomybė nuspręsti, „kurį iš tėvų pasirinkti“.
Galutinis vertinimas grindžiamas vaiko interesais.
Ar skyryboms su vaikais visada būtina mediacija?
Ne. Vien nepilnamečių vaikų turėjimas nereiškia, kad prieš skyrybas privaloma mediacija.
Jeigu sutuoktiniai skiriasi bendru sutikimu ir yra susitarę dėl visų su vaikais susijusių klausimų, šeimos ginčo nėra, todėl vien dėl vaikų privalomosios mediacijos atlikti nereikia.
Jeigu tėvai nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo tvarkos ar kito šeimos klausimo, kuris bus sprendžiamas teisme ginčo teisena, prieš kreipiantis į teismą paprastai turi būti inicijuota privalomoji mediacija, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Svarbu ir tai, kad „privalomoji“ nereiškia pareigos būtinai susitarti. Jeigu kita šalis atsisako dalyvauti, nereaguoja arba mediacijos metu kompromiso pasiekti nepavyksta, tai savaime neužkerta kelio ginčą perduoti teismui.
Trumpai: vaikai ≠ automatiškai privaloma mediacija; ginčas dėl vaikų = paprastai pirmiausia inicijuojama privalomoji mediacija.
Kada privalomoji mediacija gali būti netaikoma?
Įstatymas numato privalomosios mediacijos išimtis. Ypač svarbios jos smurto artimoje aplinkoje situacijose, kai yra įstatyme nustatytos aplinkybės, leidžiančios kreiptis į teismą netaikant įprastos privalomosios mediacijos procedūros.
Todėl smurto ar realios grėsmės atveju nereikėtų automatiškai vadovautis bendru patarimu „pirmiausia turite eiti į mediaciją“. Reikia įvertinti konkrečias aplinkybes ir tai, ar taikoma įstatyme numatyta išimtis.
O jeigu sutariame beveik dėl visko, išskyrus vieną klausimą?
Sutuoktiniai gali būti susitarę skirtis, pasidaliję turtą ir sutarti dėl vaiko gyvenamosios vietos, tačiau nesutarti, pavyzdžiui, dėl išlaikymo dydžio arba bendravimo tvarkos.
Tokiu atveju lieka konkretus šeimos ginčas.
Kartais vieno klausimo išsprendimas mediacijoje leidžia pasiekti bendrą susitarimą ir išvengti platesnio teisminio ginčo. Todėl prieš pasirenkant procesinį kelią naudinga tiksliai nustatyti ne „ar mes sutariame“, o dėl ko konkrečiai dar nesutariame.
Ar po skyrybų galima pakeisti susitarimą dėl vaikų?
Taip, nes vaiko ir šeimos aplinkybės gali keistis.
Vaikas auga, keičiasi jo poreikiai, mokykla, gyvenamoji aplinka, tėvų darbo grafikai ar finansinė padėtis. Dėl to tam tikrais atvejais anksčiau nustatytą vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo ar išlaikymo tvarką gali tekti keisti.
Jeigu tėvai dėl pakeitimų nesutaria ir kyla naujas šeimos ginčas, prieš kreipiantis į teismą vėl gali būti aktuali privalomoji mediacija.
Dažniausios klaidos susitariant dėl vaikų po skyrybų
Viena dažniausių problemų – pernelyg abstraktūs susitarimai. Formuluotė, kad vienas iš tėvų „bendrauja su vaiku bendru šalių susitarimu“, gali veikti tol, kol tėvai gerai sutaria, tačiau kilus konfliktui ji gali tapti praktiškai nepakankama.
Kita problema – vaiko išlaikymo nustatymas neįvertinus realių jo poreikių.
Trečia – bandymas vaiko gyvenamąją vietą, išlaikymą ar bendravimo tvarką naudoti kaip derybinę priemonę sprendžiant tėvų turto ar kitus tarpusavio ginčus.
Su vaiku susiję sprendimai turi būti grindžiami pirmiausia jo, o ne buvusių sutuoktinių konflikto interesais.
Nuo ko pradėti skyrybas, kai yra vaikų?
Pirmiausia reikia aiškiai nustatyti, dėl ko tėvai jau sutaria ir dėl ko dar ne.
Jeigu sutariama dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo ir kitų reikšmingų pasekmių, galima rengti bendro sutikimo skyrybų dokumentus teismui.
Jeigu dėl vieno ar kelių klausimų yra realus ginčas, reikia įvertinti privalomosios mediacijos taikymą ir mėginti išspręsti nesutarimą prieš perduodant jį teismui.
Skyrybose, kai yra vaikų, svarbiausias rezultatas nėra vien greitai nutraukta santuoka.
Geras susitarimas yra tas, kuris praktiškai veikia ir po skyrybų, kai tėvai jau gyvena atskirai.
Tėvų santuoka gali pasibaigti, tačiau jų teisės ir pareigos vaikui dėl to nesibaigia.
Skyrybų paslaugas teikia, spausti: Teisinėskonsultacijos.lt
