Pirmą kartą Lietuvoje Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) susivienys su Vilniaus universiteto (VU) chorais ir kameriniu orkestru, kad pristatytų koncertų diptiką. Antrasis koncertų ciklo „Vilnius–Paryžius“ vakaras žada išskirtinę muzikinę patirtį, apjungiančią chorinę ir simfoninę muziką.
Šv. Jonų bažnyčioje susiburs daugiau nei 200 atlikėjų: Sorbonos universiteto choras ir orkestras, Vilniaus universiteto kamerinis orkestras ir akademinis mišrus choras „Gaudeamus“. Programoje skambės ištraukos iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, M. K. Čiurlionio simfoniniai ir sakraliniai kūriniai, o kulminacija taps Francis Poulenco Gloria chorui, orkestrui ir sopranui. Solistė – Salomėja Petronytė.
„Labai norėčiau pakviesti klausytojus į šį koncertą. Tai ne tik reta iškilių svečių ir VU ansamblių bendradarbiavimo galimybė, bet ir unikali proga išgirsti Poulenco Gloria, kuri Lietuvoje atliekama retai. Be to, Lietuvos ir Prancūzijos atlikėjai susivienys, kad pristatytų mūsų didžiojo klasiko M. K. Čiurlionio sakralinius ir simfoninius kūrinius“, – sako VU chorų meno vadovė ir vyr. dirigentė Rasa Gelgotienė.
Koncertas prasideda dviem kontrastingais Gustavo Mahlerio (1860–1911) Penktosios simfonijos dalių, atskleidžiančių priešingus jos dramatinės struktūros polius. Atidarymo Trauermarsch (gedulingas maršas) pristato įtemptą, emociškai įkrautą garsinį pasaulį. Vienišas trimito šauksmas iškyla kaip likimo ženklas, išsivystantis į muzikinį srautą, paženklintą griežtų maršo ritmų ir gilios lyrikos. Čia gedulas nėra statiškas – jis vystosi, pulsuoja ir įgauna gilią egzistencinę prasmę.
Priešingai, simfonijos finalas, Rondo-Finale, atskleidžia visiškai kitokį muzikinį peizažą. Po ankstesnių įtampų jis pristato gyvybingą, dinamišką ir šviesesnę muzikinę tekstūrą. Energingi ritmai, teminiai dialogai ir kontrapunktinis vystymas sukuria varomąjį pagreitį, kuris vainikuoja simfonijos dramatinę kelionę.
Programa tęsiama M. K. Čiurlionio sakraliniais choriniais kūriniais – Kyrie, Gloria ir Sanctus – kartu su vienu iš jo ankstyvųjų orkestrinių kompozicijų, Kęstutis, parašytu Leipcige 1902 m. studijų metu. Kūrinys išliko tik kaip neišbaigta fortepijoninė ištrauka, o originalus orkestro partitūras buvo prarastas. 1995 m. kompozitorius Jurgis Juozapaitis atkūrė trūkstamas dalis remdamasis išlikusiais eskizais ir korespondencija, pritaikydamas kūrinį orkestrui pagal Čiurlionio pastabas.
Muzikaliai Kęstutis atspindi pereinamąjį etapą Čiurlionio творчестве. Chronologiškai tarp dviejų simfoninių poemų pozicionuota uvertiūra žymi svarbų žingsnį kompozitoriaus brandaus stiliaus link. Jame jau atsiskleidžia polifoniško mąstymo ir tembrinės vaizduotės elementai, kurie vėliau suklestės jo fortepijoniniuose kūriniuose. Simbolinis pavadinimas nurodo Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį – istorinę figūrą, atstovaujančią valstybingumui ir pasipriešinimui. Šia prasme uvertiūra gali būti interpretuojama kaip ankstyvas bandymas atspindėti nacionalinį identitetą muzikoje.
Koncertas baigiasi Francis Poulenco (1899–1963), vieno žymiausių XX amžiaus prancūzų kompozitorių, Gloria. Jo muzikai būdingas savitas dualumas: lengvumas, ironija ir teatrinis žaismingumas susipynė su giliu religiniu jautrumu ir introspekcija. Pats Poulencas apibūdino savo meninę prigimtį kaip „vienuolio ir gatvės berniuko“ derinį – kontrastą, ryškiai juntamą visame jo kūryboje.
Jo ankstyviesiems kūriniams būdingas elegancija, lengvumas ir sąmoningas paprastumas, dažnai kontrastuojantis su vėlyvojo romantizmo patosu. Tačiau asmeninė krizė ir atsivertimas į religiją 1936 m. iš esmės pakeitė jo kūrybinę kryptį, padarydamas sakralinę muziką pagrindine jo kūrybos dalimi. Gloria yra vienas reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių. Paremtas katalikų liturginiu tekstu ir suskirstytas į šešias dalis, jis interpretuojamas labai individualiai – derinant iškilmingumą su netikėtu lengvumu ir, kartais, net žaismingomis, kasdieniškomis intonacijomis. Jis tarnauja kaip atsvara jo ankstesniems dramatiškiems kūriniams (Stabat Mater, Dialogues des Carmélites, La Voix humaine), kuriuose dominuoja kančios ir egzistencinio skausmo temos.
Pirmasis koncertų diptiko „Vilnius–Paryžius“ koncertas, skirtas chorinei muzikai, vyks 2025 m. balandžio 24 d. 19:00 val. Koncertų ciklą organizuoja Vilniaus universiteto Kultūros centras.
Apie atlikėjus
Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) yra erdvė, kurioje susitinka akademinės studijos, meninė kūryba ir tarptautinė muzikinė patirtis. Ansamblis suburia daugiau nei šimtą studentų iš įvairių studijų sričių, daugelis specializuojasi muzikos ir muzikologijos srityse, taip skatinant dialogą tarp teorijos ir atlikimo. Greta klasikinio repertuaro, COSU ypatingą dėmesį skiria retai atliekamiems kūriniams ir pasaulinėms premjeroms. Ansamblis koncertuoja prestižinėse vietose, tokiose kaip Paryžiaus filharmonija, Salle Gaveau ir Théâtre des Champs-Élysées, taip pat tarptautiniu mastu, atstovaudamas universiteto misijai mene, švietime ir kultūroje.
Orkestrui vadovauja Nicolas Agullo, tarptautiniu mastu pripažintas dirigentas, žinomas dėl savo kompetencijos Europos ir Lotynų Amerikos repertuare. Chorui vadovauja Frédéric Pineau, patyręs dirigentas ir pedagogas, dirbantis su muzika nuo ankstyvųjų laikotarpių iki šiuolaikinės ir filmų muzikos. Abu vadovai aktyviai dalyvauja puoselėjant muzikinį meną ir žinias. COSU taip pat organizuoja atviras repeticijas, kūrybines dirbtuves ir įtraukiančius koncertus, stiprindamas ryšį su įvairia auditorija.
Sopranas Salomėja Petronytė yra viena ryškiausių šiuolaikinės muzikos scenos atstovių Lietuvoje. Jos meninį darbą skatina autentiškumo paieška, apmąstymai apie meninį identitetą ir prasmingas santykis su atliekama muzika. Jos talentas ir muzikinis jautrumas lemia dažnus kvietimus pristatyti naujus kūrinius, dalyvauti šiuolaikinės muzikos projektuose ir bendradarbiauti su kompozitoriais Lietuvoje ir užsienyje.
Vilniaus universiteto kamerinis orkestras yra vienas pagrindinių universiteto muzikinių ansamblių, aktyviai prisidedantis prie akademinės bendruomenės kultūrinio gyvenimo. 1979 m. įkurtas kaip nedidelis studentų ansamblis, jis išaugo į brandų kamerinį orkestrą. Per daugiau nei keturis dešimtmečius jis nuosekliai siekė savo misijos puoselėti kamerinės muzikos tradicijas ir kurti ryšį tarp universiteto ir platesnės visuomenės. Nors jo repertuaro pagrindą sudaro baroko ir klasicizmo kūriniai, orkestras nuolat plečia savo stilistinę amplitudę, pristatydamas romantinius ir šiuolaikinius kūrinius.
Nuo 2023 m. jo meno vadovas ir dirigentas yra Modestas Jankūnas – dirigentas ir pedagogas, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos akademinės muzikos srityje. Jo pedagoginis darbas apima dėstymą muzikos mokyklose ir paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Jis taip pat aktyviai dalyvauja choriniame dirigavime, vadovauja VDU Švietimo akademijos chorui „Muzika“. M. Jankūnas inicijuoja programas ir projektus, kurie skatina bendruomenės įsitraukimą ir plečia klasikinės muzikos pasiekiamumą akademinėje aplinkoje.
VU choras „Gaudeamus“ yra vienas seniausių, didžiausių ir labiausiai pripažintų studentų chorų Lietuvoje, suburiantis įvairių disciplinų studentus. Per daugiau nei aštuoniasdešimt metų jis tapo neatsiejama VU kultūrinio gyvenimo dalimi ir reikšmingu fenomenu šalies chorinėje kultūroje. Choras, kuriame yra daugiau nei septyniasdešimt narių, reguliariai dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, Baltijos šalių studentų chorų festivalyje „Gaudeamus“ ir daugybėje festivalių bei konkursų Lietuvoje ir užsienyje, pelnydamas daugybę apdovanojimų.
Choro meno vadovė Rasa Gelgotienė yra viena ryškiausių figūrų Lietuvos chorinėje kultūroje – dirigentė, pedagogė ir ilgametė chorinės muzikos puoselėtoja. Jos darbas apima akademinį dirigavimą, pedagogiką ir aktyvią koncertinę bei organizacinę veiklą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Ji eina Lietuvos chorų sąjungos prezidentės pareigas, prisideda prie Dainų švenčių kūrybinių komandų, diriguoja Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus“, kviečiama eksperte ir žiuri nare į tarptautinius konkursus. Už reikšmingą indėlį į chorinę muziką ir kultūros plėtrą 2023 m. ji buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
