Pirmą kartą Lietuvoje Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) suvienys jėgas su Vilniaus universiteto (VU) chorais ir Kameriniu orkestru, kad pristatytų koncertų diptiką. Koncertų ciklo „Vilnius–Paryžius“ antrasis vakaras žada išskirtinę muzikinę patirtį, sujungiančią chorinę ir simfoninę muziką.
Šv. Jonų bažnyčioje susirinks daugiau nei 200 atlikėjų: Sorbonos universiteto choras ir orkestras, Vilniaus universiteto kamerinis orkestras ir akademinis mišrus choras „Gaudeamus“. Programoje skambės ištraukos iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, M. K. Čiurlionio simfoniniai ir sakraliniai kūriniai, o kulminacija taps Francis Poulenco Gloria chorui, orkestrui ir sopranui. Solistė – Salomėja Petronytė.
„Labai norėčiau pakviesti klausytojus į šį koncertą. Tai ne tik reta iškilių svečių ir VU kolektyvų kolaboracija, bet ir unikali galimybė išgirsti Poulenco Gloria, kuri Lietuvoje atliekama retai. Be to, Lietuvos ir Prancūzijos atlikėjai kartu pristatys mūsų didžiojo klasiko M. K. Čiurlionio sakralinius ir simfoninius kūrinius“, – sako VU chorų meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.
Koncertas prasideda dviem kontrastingais Gustavo Mahlerio (1860–1911) Penktosios simfonijos judesiais, atskleidžiančiais priešingus jos dramatinės struktūros polius. Įžanginis Trauermarsch (gedulo maršas) įveda į įtemptą, emociškai įkrautą garsų pasaulį. Vienišas trimito šauksmas iškyla kaip likimo ženklas, išsivystantis į muzikinį srautą, paženklintą griežtų maršo ritmų ir gilios lyrikos. Čia gedulas nėra statiškas – jis vystosi, pulsuoja ir įgauna gilią egzistencinę prasmę.
Priešingai, simfonijos finalas, Rondo-Finale, atskleidžia visiškai kitokį muzikinį kraštovaizdį. Po ankstesnių įtampų jis pristato gyvybingą, dinamišką ir šviesesnę muzikinę tekstūrą. Energingi ritmai, teminiai dialogai ir kontrapunktinis išvystymas sukuria varomąjį pagreitį, kuris vainikuoja simfonijos dramatinę kelionę.
Programa tęsiama M. K. Čiurlionio sakraliniais choriniais kūriniais – Kyrie, Gloria ir Sanctus – kartu su vienu iš ankstyvųjų jo orkestrinių kompozicijų Kęstutis, parašytu Leipcige 1902 m. studijų metais. Kūrinys išliko tik kaip neišbaigta fortepijoninė ištrauka, o originalus partitūra buvo prarasta. 1995 m. kompozitorius Jurgis Juozapaitis rekonstrukavo trūkstamas dalis pagal išlikusius eskizus ir korespondenciją, pritaikydamas kūrinį orkestrui pagal Čiurlionio pastabas.
Muzikine prasme Kęstutis atspindi pereinamąjį etapą Čiurlionio kūryboje. Chronologiškai tarp dviejų simfoninių poemų esanti overtūra žymi svarbų žingsnį kompozitoriaus brandaus stiliaus link. Joje jau atsiskleidžia polifoninio mąstymo ir tembrinės vaizduotės elementai, kurie vėliau suklestės jo fortepijoniniuose kūriniuose. Simbolinis pavadinimas nurodo Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį – istorinę asmenybę, atstovaujančią valstybingumui ir pasipriešinimui. Šia prasme overtūra gali būti interpretuojama kaip ankstyvas bandymas atspindėti nacionalinį identitetą muzikoje.
Koncertas baigiamas Francis Poulenco (1899–1963) Gloria, vieno žymiausių XX amžiaus prancūzų kompozitorių. Jo muzikai būdingas savitas dualumas: lengvumas, ironija ir teatrališkas žaismingumas persipina su giliu religiniu jautrumu ir introspekcija. Pats Poulencas apibūdino savo meninę prigimtį kaip „vienuolio ir gatvės valkatos“ derinį – kontrastas, ryškiai atsispindintis visame jo kūryboje.
Ankstyvuosius jo kūrinius ženklina elegancija, lengvumas ir sąmoningas paprastumas, dažnai kontrastuojantis su vėlyvojo romantizmo patosu. Tačiau asmeninė krizė ir atsivertimas į religiją 1936 m. iš esmės pakeitė jo kūrybinę kryptį, todėl sakralinė muzika tapo pagrindine jo kūrybos dalimi. Gloria yra vienas reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių. Paremtas katalikų liturginiu tekstu ir suskirstytas į šešias dalis, jis interpretuojamas labai individualiai – derinant iškilmingumą su netikėtu lengvumu ir kartais net žaismingomis, kasdieniškomis intonacijomis. Jis tarnauja kaip atsvara ankstesniems dramatiškiems jo kūriniams (Stabat Mater, Dialogues des Carmélites, La Voix humaine), kuriuose dominuoja kančios ir egzistencinio skausmo temos.
Pirmasis koncertų diptiko „Vilnius–Paryžius“ koncertas, skirtas chorinei muzikai, vyks 2025 m. balandžio 24 d. 19:00 val. Koncertų ciklą organizuoja Vilniaus universiteto Kultūros centras.
Apie atlikėjus
Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) – tai erdvė, kur susitinka akademinės studijos, meninė kūryba ir tarptautinė muzikinė patirtis. Ansamblis suburia daugiau nei šimtą įvairių studijų sričių studentų, iš kurių daugelis specializuojasi muzikoje ir muzikologijoje, taip skatinant dialogą tarp teorijos ir atlikimo. Kartu su klasikiniu repertuaru COSU ypatingą dėmesį skiria retai atliekamiems kūriniams ir pasaulinėms premjeroms. Ansamblis koncertuoja prestižinėse vietose, tokiose kaip Paryžiaus filharmonija, Salle Gaveau ir Théâtre des Champs-Élysées, taip pat tarptautiniu mastu, atstovaudamas universiteto misijai mene, švietime ir kultūroje.
Orchestrui vadovauja Nicolas Agullo, tarptautiniu mastu pripažintas dirigentas, žinomas dėl savo patirties Europos ir Lotynų Amerikos repertuare. Chorui vadovauja Frédéric Pineau, patyręs dirigentas ir pedagogas, dirbantis su muzika nuo ankstyvųjų laikotarpių iki šiuolaikinės ir filmų muzikos. Abu vadovai aktyviai dalyvauja puoselėjant muzikos meną ir žinias. COSU taip pat organizuoja atviras repeticijas, kūrybines dirbtuves ir įtraukiančius koncertus, stiprindamas ryšį su įvairiomis auditorijomis.
Sopranas Salomėja Petronytė yra viena ryškiausių šiuolaikinės muzikos scenos atstovių Lietuvoje. Jos meninę veiklą skatina autentiškumo paieškos, apmąstymai apie meninį identitetą ir prasmingas ryšys su atliekama muzika. Jos talentas ir muzikinis jautrumas lėmė dažnus kvietimus pristatyti naujus kūrinius, dalyvauti šiuolaikinės muzikos projektuose ir bendradarbiauti su kompozitoriais Lietuvoje ir užsienyje.
Vilniaus universiteto kamerinis orkestras yra vienas pagrindinių universiteto muzikinių kolektyvų, aktyviai prisidedantis prie akademinės bendruomenės kultūrinio gyvenimo. Įkurtas 1979 m. kaip mažas studentų ansamblis, jis išaugo į brandų kamerinį orkestrą. Per daugiau nei keturis dešimtmečius jis nuosekliai siekė savo misijos puoselėti kamerinės muzikos tradicijas ir užmegzti ryšį tarp universiteto ir plačiosios visuomenės. Nors jo repertuaras daugiausia apima baroko ir klasicizmo kūrinius, orkestras nuolat plečia savo stilistinę įvairovę, pristatydamas romantinius ir šiuolaikinius programas.
Nuo 2023 m. jo meno vadovas ir dirigentas yra Modestas Jankūnas – dirigentas ir pedagogas, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos akademinės muzikos srityje. Jo pedagoginė veikla apima mokymą muzikos mokyklose ir paskaitas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Jis taip pat aktyviai dalyvauja choriniame dirigavime, vadovaudamas VDU Švietimo akademijos chorui „Muzika“. M. Jankūnas inicijuoja programas ir projektus, kurie skatina bendruomenės įsitraukimą ir plečia klasikinės muzikos pasiekiamumą akademinėje aplinkoje.
VU choras „Gaudeamus“ yra vienas seniausių, didžiausių ir labiausiai pripažintų studentų chorų Lietuvoje, suburiantis įvairių disciplinų studentus. Per daugiau nei aštuoniasdešimt metų jis tapo neatsiejama VU kultūrinio gyvenimo dalimi ir reikšmingu reiškiniu šalies chorinėje kultūroje. Choras, kurį sudaro daugiau nei septyniasdešimt narių, reguliariai dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, Baltijos šalių studentų chorų festivalyje „Gaudeamus“ ir daugybėje festivalių bei konkursų Lietuvoje ir užsienyje, pelnydamas daugybę apdovanojimų.
Choro meno vadovė Rasa Gelgotienė yra viena ryškiausių Lietuvos chorinės kultūros asmenybių – dirigentė, pedagogė ir ilgametė chorinės muzikos puoselėtoja. Jos darbas apima akademinį dirigavimą, pedagogiką ir aktyvią koncertinę bei organizacinę veiklą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Ji eina Lietuvos chorų sąjungos prezidentės pareigas, prisideda prie Dainų šventės kūrybinių grupių, diriguoja Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus“, kviečiama eksperte ir žiuri nare į tarptautinius konkursus. Už reikšmingą indėlį į chorinę muziką ir kultūros plėtrą 2023 m. ji apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi.
