Po dvi valandas trunkančios paskaitos, tūkstančiai ranka parašytų žodžių per egzaminą, smogas, sudėtinga biurokratija ir kartu – studentų bendruomenė, profesorių rūpestis ir spalvų jūra virtęs universiteto miestelis. Vilniaus universiteto (VU) studentės Medėja Šalkutė ir Monika Gulbickytė vienam semestrui išvyko studijuoti į Indiją, kur įsitikino: šalies tikrovė gerokai įvairesnė už jos įvaizdį Europoje.
VU Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentės Indiją iki tol pažinojo iš paskaitų, akademinių tekstų ir asmeninių pomėgių. Nuvykti į šalį M. Šalkutei padėjo Lubov Derczanski Hamied stipendija, o M. Gulbickytei – VU ir Jawaharlalo Nehru universiteto dvišalių mainų programa. Grįžusios iš Indijos studentės pasakoja apie išsklaidytus kultūrinius stereotipus, žmonių atvirumą ir tai, kodėl Indijos neįmanoma apibūdinti vienu sakiniu.
Kodėl nusprendėte išvykti semestrui į Indiją?
Medėja: Kadangi pasirinkau studijuoti Indijos ir Pietų Azijos regioną, galimybė bent vieną semestrą pagyventi ir mokytis Indijoje atrodė natūralus žingsnis. Norėjosi ne tik skaityti apie šalį ar klausytis paskaitų, bet ir iš arti patirti jos kultūrą, akademinę aplinką ir kasdienybę.
Monika: Indija masino jau seniai, nes šoku tradicinius indiškus šokius. Studijuodama šio regiono kultūrą, norėjau praktiškai patirti tai, su kuo universitete susipažįstu teoriškai. Studijos Indijoje leido įsilieti į kultūrinį, kalbinį ir istorinį šios šalies kontekstą.
Kokie skirtumai labiausiai krito į akis, lyginant studijas Indijoje ir Lietuvoje?
Medėja: Skirtumai pasijautė labai greitai. Paskaitos dažniausiai trukdavo po dvi valandas, tarp jų beveik nebūdavo pertraukų, todėl studentai neretai vėluodavo į kitus užsiėmimus. Be to, reikėdavo perskaityti gerokai daugiau akademinių straipsnių, todėl bendras studijų krūvis buvo didesnis. Skyrėsi ir atsiskaitymai. Egzaminai trukdavo dvi ar tris valandas, visi atsakymai būdavo rašomi ranka. Per tą laiką reikėdavo parašyti maždaug nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių žodžių. Studijuoti buvo sunkiau nei Lietuvoje, tačiau nauja patirtis man labai patiko.
Monika: Kadangi paskaitų anglų kalba bakalauro studentams beveik nebuvo, lankiau paskaitas kartu su magistrantais ir doktorantais. Jų turinys ir reikalavimai buvo visai kito lygio: akademinis krūvis gerokai didesnis nei Lietuvoje. Iš pradžių buvo sunku priprasti ir prie dvi valandas trunkančių paskaitų, nors jų metu būdavo daroma maždaug 15 minučių pertrauka. Tačiau paskaitos buvo tokios įdomios, kad prisitaikiau gana greitai. Nustebino dėstytojų santykis su studentais. Jie nuoširdžiai rūpinosi, stengėsi užmegzti artimą ryšį, o kartais per paskaitas visiems net užsakydavo arbatos. Akademinė aplinka buvo reikli, bet ir labai žmogiška.
Kas Jawaharlalo Nehru universitete jums pasirodė vertingiausia?
Medėja: Viena vertingiausių patirčių – bendravimas su vietiniais studentais. Galėjau išgirsti jų požiūrį į socialinius, politinius ir kultūrinius klausimus. Patyriau, kad akademiniuose tekstuose aprašomi reiškiniai yra gyvos žmonių patirtys, ne tik teorinės sąvovos.
Monika: Paskaitas galėjome rinktis pačios iš įvairių universiteto fakultetų, todėl susidėliojau tvarkaraštį pagal savo interesus. Lankiau dalykus, kurių Vilniaus universitete neturime, o juos dėstė tos srities specialistai. Tiesa, studijos vyko ne tik auditorijose. Diskusijos su studentais iš Indijos leido į studijuojamą regioną pažvelgti per jų asmenines patirtis.
Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis atvykus į Indiją?
Medėja: Pirmasis įspūdis buvo labai intensyvus. Išsyk nustebino žmonių gausa, triukšmas, eismas ir nuolatinis judėjimas. Viskas atrodė labai gyva ir energinga. Iš pradžių patyriau šiokį tokį kultūrinį šoką, tačiau gana greitai pradėjau priprasti.
Monika: Pirmiausia pasitiko didžiulis garsų kiekis ir smogas – sausį, kai atvykome, jis buvo ypač stiprus. Aplink buvo labai daug žmonių, spalvų, judesio ir triukšmo. Tačiau manęs tai netrikdė. Priešingai – tam tikra prasme net ramino. Atrodė, kad patekau į visiškai kitą pasaulį, į kurį norėjau įsilieti, pažinti ir suprasti.
Kokie išankstiniai įsitikinimai apie Indiją pasikeitė ten pagyvenus?
Medėja: Labiausiai nustebino šalies įvairovė. Apie Indiją dažnai kalbama kaip apie vientisą kultūrinę erdvę, tačiau atskiri regionai skiriasi kalbomis, maistu, tradicijomis ir gyvenimo būdu. Įsiminė žmonių atvirumas ir gerumas. Kelionė parodė, kad Europoje, ypač socialiniuose tinkluose, neretai kuriamas labai vienpusiškas Indijos įvaizdis. Realybėje ji yra įvairesnė, nei paprastai įsivaizduojama.
Monika: Žmonės ten daug atviresni nei mes, europiečiai. Jie smalsūs, noriai bendrauja ir padeda. Prieš išvykstant dažnai teko girdėti, kad Indijoje nesaugu, tačiau mano asmeninė patirtis tokio įvaizdžio neatitiko – gyvendama ten nesijaučiau nesaugiai. Kartu supratau, kad net pati frazė „Indijos kultūra“ yra labai apibendrinanti. Šalis tokia didelė ir įvairi, kad skirtinguose regionuose keičiasi aplinka, maistas, tradicijos ir pats gyvenimo būdas. Būdama Indijoje nesijaučiau susidūrusi tik su viena, lengvai apibrėžiama kultūra.
Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte Indijoje?
Medėja: Reikėjo prisitaikyti prie kitokios akademinės sistemos, intensyvaus studijų krūvio ir kasdienio gyvenimo tempo. Iš pradžių iššūkių kėlė klimatas ir kitokios buitinės sąlygos. Ilgainiui viskas tapo lengviau. Labai padėjo vietiniai studentai, atvirumas naujoms patirtims ir nusiteikimas skirtumus priimti ne kaip nepatogumą, o kaip mokymosi dalį.
Monika: Didžiausiu iššūkiu tapo Indijos biurokratija. Universitete sutvarkyti visus reikalingus dokumentus buvo sudėtinga ir užtruko labai daug laiko. Teko pildyti daugybę popierinių formų – Lietuvoje toks procesas mums jau gana neįprastas. Reikėjo prisitaikyti ir prie klimato, maisto bei kitokių gyvenimo sąlygų, tačiau tai sekėsi lengviau, nei tikėjausi.
Kaip studijos svetur pakeitė jūsų požiūrį į netikėtas situacijas ir kultūrinius skirtumus?
Medėja: Išmokau būti savarankiškesnė, lankstesnė ir drąsiau priimti naujas situacijas. Gyvendamas kitoje šalyje geriau pažįsti ne tik jos kultūrą, bet ir save. Išmokau lengviau prisitaikyti prie netikėtų aplinkybių ir vertinti skirtingus požiūrius. Supratau, kad man įprastas būdas gyventi ar spręsti problemas nėra vienintelis įmanomas.
Monika: Išmokau nebijoti kalbėti su žmonėmis ir prašyti pagalbos. Indijoje žmonės dažnai patys užkalbindavo, domėdavosi ir padėdavo, o universiteto studentai bei dėstytojai mus labai greitai priėmė į savo aplinką. Taip pat pradėjau lanksčiau reaguoti į situacijas, kai viskas vykdavo ne pagal planą. Net jeigu iš pradžių atrodydavo, kad padėtis be išeities, galiausiai viskas vienaip ar kitaip išsispręsdavo.
Kokia Indijoje patirta akimirka jums įsiminė labiausiai?
Medėja: Neretai atmintyje išlieka ne ypatingi įvykiai, o įprastos kasdienės akimirkos. Labiausiai prisiminsiu kasdienį gyvenimą Jawaharlalo Nehru universiteto miestelyje – vakarus su draugais, pokalbius bendrabučiuose ir jausmą, kad gyvenu visiškai kitokiame pasaulyje nei tas, prie kurio buvau įpratusi.
Monika: Sunku išskirti tik vieną, tačiau didžiausią įspūdį paliko Holi – spalvų šventė, kurią minėjome universiteto miestelyje. Buvo gražu matyti, kaip drauge rinkosi studentai, dėstytojai ir universiteto darbuotojai. Tą dieną visas miestelis virto muzikos, šokių ir spalvų jūra. Tai buvo akimirka, kai pasijutau ne stebėtoja, o bendruomenės dalimi.
Ką pasakytumėte tiems, kurie svarsto apie studijas užsienyje, tačiau nedrįsta išvykti?
Medėja: Rekomenduočiau pasinaudoti tokia galimybe. Studijos užsienyje leidžia ne tik įgyti akademinių žinių, bet ir augti kaip asmenybei. Svarbiausia būti atviram naujoms patirtims, nebijoti išeiti iš komforto zonos ir suprasti, kad net sudėtingiausi momentai vėliau dažnai tampa vertingiausia visos kelionės dalimi.
Monika: Išvažiuoti pusei metų iš pradžių gali atrodyti baisu, tačiau tokia patirtis lieka visam gyvenimui. Ji praturtina ir akademiškai, ir asmeniškai. Manau, kad per studijų metus verta bent kartą pasinaudoti mainų galimybe. Nedvejodama išvykčiau dar kartą.
