Tobulumas ar autentiškumas: priimkite savo „penketą”

Aš esu tobulas „penketas” skalėje nuo vieno iki dešimties… ir man tai patinka!

Kodėl? Na, nes kai išmoksti gyventi geriausią gyvenimą būdamas penketu, mėgaujiesi teise būti gerai, nuolat nesistengdamas būti tobulas dešimtukais.

Mes visi norėtume būti visiškai tobuli. Tačiau niekas iš tikrųjų toks nėra. Mes taip pat norėtume, kad mūsų draugai, mūsų herojai, mūsų simpatijos ir mūsų partneriai būtų „tas vienintelis”, kuris patenkina visus mūsų poreikius ir atitinka visus mūsų lūkesčius.

Bet mes pamirštame, kad tam, kad tai būtų sąžininga ir įgyvendinama, patys turime būti tobuli dešimtukais. Nes panašus traukia panašų, ir jūs žinote, ką jie sako apie vienodus paukščius…

Blogiausia, kai mūsų mylimasis bando pasikeisti į gerąją pusę, mes dažnai juo abejojame. Mums įdomu, kodėl jis tai pasakė arba kodėl jis to nepadarė, nes anksčiau visada darydavo!

Neturėtume prašyti pokyčių, jei iš tikrųjų jų nenorime. Pokyčiai meta iššūkį, o pokyčiai skauda, kaip kartais skauda ištraukiant rakštį. Tai sukelia mums laikiną kraujavimą, bet norint išgyti, ta rakštis turi būti pašalinta!

Stenkitės priimti trūkumus kažkieno kompromisuose ir geriausiose pastangose. Rinkitės savo mūšius. Ar tikrai verta kovoti?

Jums nereikia sakyti visko, ką galvojate, ir reikšti kiekvieno jausmo. Jei jis padarė klaidą arba turi problemą, patikėkite manimi… jis jau tai žino. Jis dažnai susigūžia, jei kas nors atsitinka, bet tada stengiasi labiau tai ištaisyti.

Kai nustojate tikėtis, kad žmonės bus tobuli, galite pamėgti juos tokius, kokie jie yra ~ Donaldas Milleris

Mūsų santykiai sugadinami, kai kiekvieną kartą kalbėdami kritikuojame. Tai taip pat turi bumerango efektą: jei kas nors gyvena su jūsų kritika, jis išmoks jus kritikuoti mainais. Tai žinoma kaip auksinė taisyklė „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi”.

Visose išminties tradicijose pagrindinis principas yra nepaprastai nuoseklus: neskubėkite smerkti, elkitės su kitais taip rūpestingai, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su jumis, ir atminkite, kad teismas turi dvasinių pasekmių. Tiesą sakant, tai yra labai paplitęs dvasinis principas per amžius.

Pavyzdžiui, krikščionybėje Jėzus sako: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami”, ir moko auksinės taisyklės elgtis su kitais taip, kaip norėtumėte, kad būtų elgiamasi su jumis. Talmude judaizme mokoma tos pačios idėjos, tik atvirkščiai: nedarykite kitam to, kas jums nepatinka. Akcentuojamas susivaldymas, nuolankumas ir etinis abipusiškumas. Islame garsus hadisas sako: „Niekas iš jūsų tikrai netiki, kol nemyli savo brolio to, ką myli sau”.

Panašiai budizme Dhammapada įspėja vengti griežtos kalbos ir atsakomųjų veiksmų. Gilesnis mokymas yra tas, kad teismas, pyktis ir kritika pririša protą prie kančios. Hinduizmo Mahabharata moko, kad nereikėtų daryti kitiems to, kas sukeltų skausmą, jei būtų padaryta sau. Tai sieja moralę su dharma ir karma.

Konfucijus moko: „Neprimeskite kitiems to, ko patys nenorite”. Tai yra etinis susivaldymas kaip socialinės harmonijos pagrindas. O džainizmas išplečia šį principą visoms gyvoms būtybėms. Užuojauta kitiems yra užuojauta sau, o žala kitiems yra dvasiškai žalinga pačiam sau.

Įvairios ezoterinės ir okultinės tradicijos, tokios kaip hermetizmas ir neopagonybė, taip pat įrėmina teismą, puolimą ir kritiką kaip energetines priežastis, kurios grįžta per korespondenciją, rezonansą ar pasekmes.

Perfekcionizmas yra engėjo balsas, žmonių priešas. Tai išlaikys tave bepročiu visą gyvenimą ~ Anne Lamott

Ubuntu praktika Afrikos išminties tradicijose vadovaujasi paprasta taisykle: „Aš esu, nes mes esame”. Jis atgraso nuo pasmerkimo ir izoliacijos, nes asmenybė suprantama per santykius su kitais ir abipusį orumą.

Ir paskutinės, bet ne mažiau svarbios, yra įvairios vietinės ir vietinių Amerikos tradicijos, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas pagarbai visam gyvenimui ir šventam tarpusavio ryšių tinklui. Tai, ką darome kitiems, Žemei, bendruomenei ir aplinkiniams gyvūnams, galiausiai paveikia visos gerovę.

Šis mokymas man ypač reikšmingas dėl mano paties dvasinės kilmės. Aš seku savo giminės keliu savo senelio Sequoia, buvusio Cherokee tautos medicinos žmogaus ir vado, pėdomis, ir man pačiai tenka didelė garbė būti mano genties Oracle Carrier.

Iš šios patirties iš pirmų lūpų žinau, kad auksinė taisyklė yra ne tik moralinis mokymas tarp žmonių. Aš taip pat matau, kaip ji kasdien atsispindi pačioje gamtoje, gyvūnų išmintyje, instinkto magijoje ir tame, kaip visos gyvos būtybės pasirenka, kada veikti, kada atsitraukti ir kada atidžiau stebėti.

Važiavau kalnų keliu į miestą. Brolis Coyote perbėgo kelią. Kojotai, vilkai ir lapės bėgs, o ne puls žmogų, nes jie yra protingi padarai. Jei jie nepažįsta priešo, jie nebandys su juo kovoti. Kitaip tariant, šie protingi padarai kruopščiai renkasi savo mūšius.

Yra ko vertingo pasimokyti iš brolio kojoto išminties kruopščiai pasirinkti savo mūšius. Jis labai atidžiai išstudijuoja savo grobį ar priešą prieš kada nors prisiartindamas.

Taigi, kai Coyote sustojo ir atsisuko pažiūrėti tiesiai į mane, jis stovėjo tvirtai, subalansuotai ir aukštai. Tada Coyote tyliai priminė man, kad išmintis kartu su noru pažinti save subalansuoja viską. Mes matome savo pačių ir kitų klaidas, mokydamiesi iš visko. Paprastumas, pasitikėjimas ir tiesa yra čia svarbiausi dalykai.

Visada naudinga prisiminti, kad kai perfekcionizmas vairuoja, gėda važiuoja priekyje. Perfekcionizmas nėra sveikas siekis… Vietoj to, tai klausimas: ką žmonės pagalvos? ~ Brené Brown

Viena iš senų Cherokee istorijų, kurią girdėjau augdama, yra pasaka apie Mėlynąjį paukštį ir kojotą.

Seniai Mėlynasis paukštis turėjo blankias ir rudas plunksnas ir troško būti gražus švento ežero mėlynumas. Dieną po dienos ji maudėsi ežere ir jam dainavo, kol galiausiai jos plunksnos tapo ryškiai mėlynos, kokias mes šiandien žinome. Kojotas tai pamatė ir panoro tokio paties grožio sau. Jis pasekė jos pavyzdžiu, maudėsi ežere, dainavo dainą ir taip pat tapo mėlynas.

Tačiau, nors sesuo Mėlynpaukštė gavo savo nuostabią naują spalvą su džiaugsmu ir paprastumu, Kojotas tapo tuščiagarbis ir pilnas savęs. Jis bėgiojo demonstruodamasis, atkreipdamas dėmesį į savo grožį ir tobulumą, žiūrėdamas į savo šešėlį ir bandydamas priversti kiekvieną padarą juo žavėtis.

Kadangi jis buvo taip užsiėmęs žavėdamasis savimi, jis nustojo žiūrėti, kur eina, ir vieną dieną tiesiai atsitrenkė į medžio kelmą. Jis įkrito į dulkes, voliojosi purve ir iškart prarado savo ryškų mėlyną kailį. Todėl, pasakojama, kojotų kailiai iki šių dienų yra kuklios rudos ir dulkėtos pilkos spalvos.

Pamoka paprasta: grožis, sėkmė, tobulėjimas ar sėkmė gali tapti palaima arba našta, priklausomai nuo to, kaip mes ją nešame. Mėlynpaukštės transformacija buvo nuoširdi, bet Kojotas pavertė ją tuštybe ir pasipūtimu. Jam neužteko tiesiog būti palaimintam. Jis turėjo būti matomas, žavimas ir giriamas.

Kai lyginame save su kitais, bandome neatsilikti nuo Džounsų ar mums reikia, kad visi pastebėtų, kokie ypatingi ar tobuli esame, prarandame savo tiesą ir pusiausvyrą. Išdidumas padaro mus neatsargius. Tuštybė atitraukia mus nuo tiesos. O pasipūtimas gali priversti mus suklupti ties tais dalykais, kuriuos turėjome numatyti. Visa tai atima iš mūsų grožį.

Gamta moko mus, kad penketai yra tokie pat gražūs kaip dešimtukai, o kojotas primena, kad per didelis stengimasis įrodyti, kad esame dešimtukas, gali būti būtent tai, kas grąžina mus ant žemės.