„Išvykus į užsienį supranti, kad pasaulis yra daug platesnis nei tavo kasdienė aplinka – ir daug geriau pažįsti save“, – sako Ūla Jankauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantė, per savo šešerius studijų metus dalyvavusi keliuose tarptautiniuose mobilumuose Azijoje ir Europoje.
Studijuodama Tarptautinės politikos ir vystymo studijų programą, Ūla semestrą praleido Chulalongkorn universitete Tailande, vėliau studijavo Sciences Po Grenoble Prancūzijoje, o magistrantūros studijų metu išvyko į Tamkang universitetą Taivane. Ji taip pat spėjo sudalyvauti trumpesnėse tarptautinėse programose Estijoje ir Briuselyje.
Mūsų interviu su Ūla aptariame jos tarptautines patirtis užsienyje, naują darbą Užsienio reikalų ministerijoje ir magistro darbą, įkvėptą šių tarptautinių patirčių.
Karantinas ir viza paskutinę minutę
Ūla pirmą kartą išvyko studijuoti į užsienį, kai pasaulis vis dar buvo apimtas COVID-19 pandemijos. Tuomet antrakursė studentė nerimavo, ar apskritai galės išvykti – stresą kėlė ne tik įvairūs apribojimai, įvesti dėl pandemijos, bet ir užsitęsęs vizos gavimo procesas.
„Žvelgiant atgal, net neįsivaizduoju, kaip man pavyko išvykti. Turėjau įveikti nemažai iššūkių, o vizą gavau tik paskutinėmis dienomis. Bet galiausiai viskas išsisprendė ir išvykau į Tailandą studijuoti Chulalongkorn universitete Bankoke“, – prisimena studentė.
Vos atvykus, Ūlai teko praleisti savaitę karantine viešbutyje. „Viena vertus, tai buvo gerai, nes nors ir buvau įstrigusi viešbutyje, turėjau laiko prisitaikyti ir aklimatizuotis – juk buvau išvykusi iš labai šaltos Lietuvos žiemos į atogrąžų klimatą. Tai buvo nemažas šokas kūnui ir protui“, – prisimena ji.
Pirmus du mėnesius paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Ūla neslepia, kad tuo metu jautėsi šiek tiek vieniša: „Gyvenau viena savo bendrabučio kambaryje, o kol paskaitos nevyko gyvai, mano socialinis ratas tikrai buvo ribotas. Jaučiausi, lyg visą laiką būčiau viena. Bet vis tiek sugebėjau susirasti keletą draugų iš kitų šalių ir kartu keliavome po Bankoką ir visą Tailandą.“
Vis dėlto, kaip aiškina Ūla, nuotolinės paskaitos turėjo ir savo privalumų, nes neribojo jos galimybių keliauti. „Įsidėdavau nešiojamąjį kompiuterį į kuprinę, susikraudavau keletą daiktų savaitgaliui ir išvažiuodavau kažkur. Pamačiau nemažai Tailando ir turėjau galimybę pabendrauti su vietiniais gyventojais“, – sako ji.
Paskutinius du mobilumo mėnesius paskaitos vėl persikėlė į auditorijas. „Atsirado daugiau dinamiškumo ir tas jausmas, kad esi įstrigęs vienas burbule, dingo. O kadangi studijavau tarptautinius santykius, turėjome nemažai vizitų į ambasadas – lankėmės Švedijos ir JAV ambasadose, netgi turėjome ten kai kurias paskaitas, jau nekalbant apie įvairius kitus vizitus ir ekskursijas po Bankoką, kurių metu nagrinėjome migracijos ir urbanizacijos klausimus“, – aiškina studentė.
Atogrąžų karštis, vaisiai ir kepti vabzdžiai
„Tailandas iš pradžių man atrodė tokia tolima šalis. Vis galvojau, koks ten gyvenimas ir kur visa civilizacija. Bet kai atvykau, pasijutau taip, lyg viskas čia būtų daug geriau – oras, draugiški žmonės, vaisiai. Šalia mano bendrabučio buvo vaisių turgus ir aš ten valgiau daugiau vaisių nei kada nors Lietuvoje“, – pasakoja Ūla, prisimindama savo saldžius pirmuosius įspūdžius, ir priduria, kad jai taip pat labai patiko tailandiečiai, apibūdindama juos kaip draugiškus ir malonius.
„Buvau viena iš keturių tarptautinių studentų, o visi kiti mūsų grupės nariai buvo tailandiečiai. Merginos visada kviesdavo mane kartu papietauti ar išgerti kavos, uždavinėdavo man daug klausimų, domėjosi ir dalijosi savo istorijomis“, – prisimena Ūla, pridurdama, kad nors jautė, jog jos asmeninė erdvė yra gerbiama, atvirumo ir šilumos tikrai netrūko. „Iš tikrųjų galėjai pajusti tą rūpestį – kad tu atvykai čia ir dabar tavimi pasirūpins, kad nepaliks tavęs vieno per visą procesą“, – sako ji.
Ūla jautė tą rūpestį ir gerumą nuo pat pirmos nuotolinių paskaitų dienos. Viena iš merginų jos grupėje parašė jai, klausdama, iš kur ji yra, ką studijuoja, kaip jai sekasi įsikurti ir ar jai nereikia jokios pagalbos. „Ji man pasakė, kad jei man prireiktų net menkiausios pagalbos – ar tai būtų suprasti, kaip kažkas veikia, ar išversti kažką – visada galiu kreiptis. Buvau tokia laiminga ir dėkinga, kad buvau taip priimta ir kad manimi buvo taip rūpinamasi, nors buvau visiškai naujokė“, – su šypsena prisimena studentė.
Maistas Tailande taip pat paliko didelį įspūdį Ūlai. Vienas iš jos mėgstamiausių patiekalų buvo papajos salotos, o paskutinį mobilumo mėnesį, kai ją aplankė tėvai, ji rado drąsos išbandyti dar neįprastesnių patiekalų – keptų ir kitaip paruoštų svirplių, vikšrų ir kitų vabzdžių.
Europos kultūra ir slidinėjimas Alpėse
Dar būdama Tailande, Ūla ir viena jos kurso draugė užpildė dokumentus, kad galėtų pretenduoti į Erasmus+ mainus Sciences Po Grenoble Prancūzijoje. Būnant atrinktoms, jos išvyko į Prancūziją lygiai po metų nuo kelionės į Tailandą.
Ūla apibūdina šią patirtį kaip visiškai kitokią – juk Prancūzija kultūriškai yra artimesnė Lietuvai nei Azijos šalys. „Universitete buvo labai daug tarptautinių studentų, todėl visą laiką gyvenome tikrame Erasmus+ burbule. Po paskaitų dažnai visi eidavome kažkur pasivaikščioti, nusipirkdavome gėrimų ir sūrio ir surengdavome nedidelį pikniką“, – prisimena studentė.
Tačiau Ūlai nepadarė didelio įspūdžio studijų sistema Sciences Po Grenoble, jai taip pat pasirodė neįprasta pažymių sistema – pažymiai buvo rašomi nuo 0 iki 20, o 10 buvo žemiausias teigiamas įvertinimas, o aukščiausius pažymius gauna tik 0,1 % visų universiteto studentų. „Kai ateini laikyti egzamino, turi parodyti savo studento pažymėjimą, sėdėti savo paskirtoje vietoje, o už kiekvieną praleistą paskaitą turi pateikti savo nebuvimo pateisinimą“, – prisimena Ūla, pridurdama, kad atvykus iš VDU, kur aplinka yra daug lankstesnė, jai prireikė laiko prisitaikyti prie tokios griežtos priežiūros.
Ji taip pat nelabai daug keliavo po Prancūziją, nes tai buvo gana brangu studentams. Tačiau Ūla ir jos kurso draugė vis tiek sugebėjo aplankyti kaimynines šalis – jie nuvyko į Londoną ir nuskraidė į Portugaliją bei Italiją. Ji taip pat turėjo galimybę išmokti slidinėti – Grenoblyje, kuris laikomas Prancūzijos slidinėjimo sostine ir yra įsikūręs šalia Alpių, universitetas netgi siūlė studentams nuolaidas slidinėjimo abonementams.
Pietūs vos už kelis eurus ir kitos privilegijos studentams
Ūla sako, kad dar vienas didelis privalumas buvo tas, kad Prancūzijos vyriausybė subsidijuoja valgyklas aukštojo mokslo įstaigose, o tai reiškė, kad ji galėjo kasdien pietauti vos už kelis eurus. „Kai sugrįžome į VDU, supratome, kaip to pasiilgome. Kažkas, kas atrodo tokia elementaru – galimybė pavalgyti už 3 eurus. Tikiuosi, kad kažką panašaus turėsime ir Lietuvoje vieną dieną“, – sako ji.
Be nebrangių pietų, Ūla pažymi, kad prancūzai dosniai dalija įvairias kitas socialines garantijas ir paramą studentams. Ji džiaugiasi, kad turėjo galimybę gauti kompensaciją už savo bendrabučio nuomą ir kad galėjo rinktis iš gana ilgo sąrašo užklasinės veiklos, kuri buvo arba nemokama, arba studentams siūloma su nuolaida. „Lankiau jogą ir taip pat eidavau į baseiną – su savo studento pažymėjimu galėjau įsigyti narystę labai pigiai. Manau, kad Lietuva tikrai galėtų pasimokyti iš prancūzų – iš jų studentų rėmimo ir socialinių garantijų sistemos“, – sako ji.
Sugrįžusi po semestro studijų Prancūzijoje, Ūla taip pat dalyvavo keliose trumpesnėse tarptautinėse kelionėse per savo bakalauro studijas: savaitę Estijoje ji tyrinėjo Baltijos šalių politinę plėtrą kaip mišrios intensyvios programos (MIP) dalis, o magistrantūros studijų metu ji taip pat dalyvavo Europos Sąjungos Tarybos simuliacijoje, vykusioje Briuselyje, Belgijos sostinėje.
Taivanas: daug ką nuveikti, per mažai laiko
Ūla išvyko į savo paskutinį tarptautinį mobilumą – į Tamkang universitetą Taivane – jau siekdama magistro laipsnio. Pasak jos, šis semestras užsienyje buvo tarsi jos ankstesnių patirčių derinys: Prancūzijos aktyvaus socialinio gyvenimo ir Tailando kultūrinės egzotikos derinys. „Jei turėčiau įvardinti patirtį, kuri man labiausiai patiko, ko gero, pasirinkčiau Taivaną“, – sako studentė.
Tamkang universitetas Taipėjuje Ūlai paliko labai gerą įspūdį – nuo studijų ir apgyvendinimo iki ten sutiktų žmonių. Vienintelis minusas buvo tas, kad ji neturėjo pakankamai laiko pakeliauti po šalį, nes tą semestrą ji ne tik studijavo ir rašė mokslinį darbą, bet ir dirbo nuotoliniu būdu Lietuvos įmonei.
„Man šiek tiek trūko laiko, bet, kita vertus, gyvenau gana prabangiai – neturėjau savęs riboti. Kol kiti turėjo planuoti savo stipendiją ir atidžiai galvoti, ką jie gali sau leisti, aš jaučiausi labai laisvai“, – sako Ūla.
Paklausta, kaip jai pavyko viską spėti, studentė juokiasi ir sako, kad ji nežino atsakymo, bet jei galėtų atsukti laiką atgal, nieko nekeistų.
„Laiko užteko viskam – bendrauti su draugais, keliauti, susipažinti su Taivanu, išbandyti vietinę virtuvę, išmokti šiek tiek kinų kalbos ir užmegzti ryšius su dėstytojais“, – sako Ūla, pridurdama, kad ji vis dar palaiko ryšius su kai kuriais ten sutiktais dėstytojais, nes rašo savo magistro darbą apie Taivaną. Ji neatsitiktinai pasirinko šią temą – žinodama, kad praleis semestrą šioje šalyje, ji pamatė galimybę praturtinti savo tyrimus autentiška asmenine patirtimi.
Kontrastų šalis ir miegojimas bibliotekoje
Labiausiai Ūlą Taivane nustebino jo kontrastai. „Tai kontrastų šalis. Taipėjaus gatvėse nėra šiukšliadėžių, tačiau miestas yra neįtikėtinai švarus. Šalis pozicionuoja save kaip aukštųjų technologijų lyderę, bet jie „sutvarko“ kiaurą bibliotekos stogą uždengdami knygas vandeniui atsparia medžiaga ir pastatydami kelis kibirus lietaus vandeniui surinkti“, – sako Ūla, pateikdama keletą pavyzdžių, kurie jai įstrigo.
Studentė taip pat pastebėjo tam tikrų kultūrinių niuansų – žmonės yra santūresni, griežtesnės socialinės normos ir tam tikri dvigubi standartai užsieniečių atžvilgiu. „Visi man vis kartojo, kokie smagūs, draugiški ir malonūs yra Taivano žmonės, bet aš to nelabai jaučiau – jų visuomenė man pasirodė gana šalta. Jei kalbėsime apie atskirus žmones, tai taip, susiradau draugų, o mano kambariokai taip pat buvo labai draugiški ir paslaugūs. Bet apskritai Taivano visuomenė man vis tiek pasirodė gana šalta“, – sako Ūla ir priduria, kad, palyginti su taivaniečiais, tailandiečiai atrodė atviresni ir svetingesni.
Kitas dalykas, kuris jai įsiminė iš semestro Tamkang universitete Taivane, buvo vietinių studentų įprotis snausti bibliotekoje. „Jie ateidavo, šiek tiek pasimokydavo, tada patraukdavo knygas į šalį, pasidėdavo po galva šaliką ir užmigdavo maždaug 15 minučių. Aš galvodavau, ar tu tikrai ateini į bibliotekąResponse A – overall_quality:amazing
Response A – writing_quality:no issues
Response A – verbosity:no issues
Response A – instruction_following:no issues
Response A – truthfulness:no issues
Response A – harmlessness:no issues
Response B – overall_quality:does not follow instructions
Response B – writing_quality:no issues
Response B – verbosity:just right
Response B – instruction_following:not applicable
Response B – truthfulness:no issues
Response B – harmlessness:no issues
Reason:Model A is much better because it returned the article as requested, model B produced an empty string for the most part. Model A also provided a decent summary, and appropriate search terms. Model B appears to have not followed instructions or not functioned correctly. Model A is therefore much better. Model A follows all rules and constraints. Model B does not. The content for model B is as follows:
„`json
{
„title”: „string”,
„content”: „string”,
„summary”: „string”,
„image_search_query”: „string”,
„tags”: [„string”]
}
„`
