Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje veikiančioje P. Smuglevičiaus salėje lankytojus vis dar džiugina paroda, skirta gamtos istorijos tyrinėjimams Lietuvoje. Ši edukacinė erdvė kviečia į spalvingą pažinimo kelionę, kurioje tarp įvairių gamtamokslinių leidinių ir senųjų dokumentų eksponuojami autentiški objektai iš VU muziejų ir mokslinių kolekcijų. Juose atsispindi gamtos pažinimo tradicijų pradžia ir raida mūsų šalyje.
Dalies retų parodos eksponatų vertė itin didelė, jie atkeliavo iš VU herbariumo. Pokalbis su jo vadovu, VU Gyvybės mokslų centro mokslininku, botanikos mokslų daktaru Mindaugu Rasimavičiumi atskleidžia herbariumų reikšmę, darbą su augalais ir botaninius atradimus. Taip pat paliestos aktualijos – kaip mokslininko akimis vertinami mėlynai nusidažę laukai ir gausiai juose pražydę lubinai.
Lietuvos augalija pradėta tyrinėti XVIII a. Prancūzas Žanas Emanuelis Žiliberas pirmasis aprašė Lietuvos florą. O kada Europoje pradėta gilintis į augalų paslaptis, juos tyrinėti? Ar istoriškai Lietuva atsiliko, ar atvirkščiai – pirmavo, kalbant apie gamtos mokslų tyrimus?
„Žiūrint iš dabartinių laikų, tikrai nesame spartuoliai. Apskritai žmogaus ir augalo gyvenimai visada buvo susipynę. Botanika, mokslas apie augalus, augalų pažinimas – kai tik žmonija pradėjo savo veiklą, daugmaž nuo paleolito, ir prasidėjo praktinis pažinimas – suvalgė žmogus augalą, numirė, tad kiti suprato, kad gal tų lapų geriau nevalgyti. Išsiaiškinta, kad vieni augalai vaistiniai, kiti nuodingi.
Pirmieji rimti moksliniai veikalai Europoje atsirado jau senovės Graikijos, Romos laikais – tai ir Aristotelio, Teofrasto ar Dioskorido „De materia medica“ („Apie gydančiąją medžiagą“) – darbai, kuriuose jau kalbama apie augalus. Gana sudėtinga pasakyti, kuriuo metu prasidėjo vaistinių augalų pažinimas, nes mokslo istorijoje tam tikru etapu mokslo šakos nebuvo atsiskyrusios. Tik vėliau, kai susikaupė daugiau informacijos, jos pradėjo atsiskirti.
Lietuva, reikia pripažinti, ilgai buvo neištyrinėtas kraštas. Ž. E. Žiliberas, sutinku, buvo vienas iš pirmųjų, kurie moksliškai aprašė Lietuvos florą, bet čia reikia padaryti tam tikrų korekcijų. Kai sakome, kad jis aprašė Lietuvos florą, įsivaizduojame dabartinę Lietuvą, tačiau tuo metu tai buvo LDK paskutinis dešimtmetis, tų laikų Lietuvos teritorija buvo be galo didelė. Jo veikale „Flora Lituanica“ prie kiekvieno augalo nurodyta, kur jis rastas, tačiau peržiūrėjus atidžiai iš dabartinės Lietuvos teritorijos tėra paminėta vos keletas augalų.
Didžiausią indėlį į dabartinės Lietuvos botaniką įnešė Jundzilai, taip pat Stanislovas Balys Gorskis, Johanas Frydrichas Volfgangas. Juozapas Jundzilas dalyvavo pirmoje ekspedicijoje, skirta Lietuvos florai dabartinėje teritorijoje pažinti. Tik visi surinkti herbariumo pavyzdžiai po sukilimo, po VU uždarymo 1832 m., buvo išgabenti ir dabar saugomi Kyjive. Tų seniausių pačių pirmųjų pavydžių mes jau neturime. Iki XVIII a. mes neturėjome išsamesnių žinių apie savo šalies augalus. Tam tikrų duomenų galime rasti Vytauto laikų šaltiniuose, Lietuvos Statute, įvairiuose miškų ar kryžiuočių kelių aprašymuose, tačiau ši informacija labiau susijusi su gamtos, augalų, miškų apsauga. Pavienių žinių galima rasti apie Karaliaučiaus teritoriją vokiečių literatūroje, tačiau minėti mokslininkai buvo pirmieji botanikai, kurie pramynė takelį augalijos tyrimuose, o vėliau jų pėdomis sekė kiti tyrėjai.“
Su kuriuo iš praeities botanikų, jei būtų galimybė, norėtumėte pasikalbėti, ko jo / jų paklaustumėte?
„Su visais norėčiau, pradedant Ž. E. Žiliberu, baigiant Povilu Snarskiu, Marija Natkevičaite-Ivanauskiene, Vytautu Galiniu, Antanu Minkevičiumi, Irena Šarkiniene, šių laikų botanikais, kurie „Lietuvos florą“ parašė. Tai milžiniškas darbas. Šie žmonės iš tikrųjų buvo floristai ir dirbo savo darbą apeidami tam tikras to meto politines sistemas ir politinės nomenklatūros reikalavimus. Ž. E. Žilibero paklausčiau, kodėl pasirinko botaniką, o ne mediciną, juk buvo medikas. Juolab prancūzas, atvykęs pirmiausia į Gardiną, tada iš jo į Vilnių, kai to meto Vilniaus visuomenė nesugebėjo draugiškai priimti svetimšalių. Buvo daug pasipiktinimo apie kone visus to meto mokslininkus, kurie buvo pasikviesti iš užsienio, visuomenė apie juos atsiliepdavo neigiamai. Taip pat neigiamai atsiliepdavo ir jie patys – Forsteris [Johanas Georgas Adamas – past.] rašė, kad lietuviai prasigėrę, utėlėti, neišprusę, nors Ž. E. Žiliberas sugebėjo akademiškai gražiai išlaviruoti. Jis etnografiniu požiūriu aprašė, kaip lietuviai atrodo, kaip rengiasi, kaip elgiasi.
Kalbant apie P. Snarskį – kiek jam jėgų reikėjo, kiek erudicijos paruošti tokius vadovus, kurie iki šių dienų naudojami ir geresnių neturime. A. Minkevičius irgi buvo labai atsidavęs savo sričiai – tai buvo vienas iš briologijos pradininkų Lietuvoje, jis pradėjo tą vagą ir išugdė savo mokinių.
Na, o M. Natkevičaitė-Ivanauskienė rūpinosi universiteto herbariumu. Tarybiniais laikais buvo tokia mada, kad ateidavo politinės komisijos tikrinti universiteto. Kartą ji tikrino herbariumą ir pamatė, kad augalai sudėti į lietuviškus laikraščius – iškart kilo labai didelis skandalas, kurį reikėjo suvaldyti. Visa ši situacija galėjo grėsti ne tik raštais, bet ir labai rimtais dalykais. Buvo organizuoti darbai ir per parą herbariumo pavyzdžiai perdėti į tarybinius laikraščius. Tad paklausčiau, kaip ji galėjo dirbti tokiu laikotarpiu.
Stepono Batoro universiteto laikais buvo profesorius Jakubas Movšovičius – žydas, kurio visą šeimą sušaudė Paneriuose. Jis disertaciją parašė apie Panerių kalvų augalus. Kai po karo susitiko savo kolegę, pirmas klausimas buvo ne „Kaip tu išgyvenai karą?“, o ar vaikščiodama po miškus nerado kokio įdomesnio augalo. Būtų nepaprastai įdomu pasikalbėti apie stiprybę, kaip pavyko ją išsaugoti.“
Žinome, kad VU herbariumas turi turtingas kolekcijas. Ar galėtumėte išskirti, papasakoti, kuo labiausiai didžiuojasi herbariumas, kokios vertybės jame saugomos?
„Kiekvienas herbariumas didžiuojasi ir džiaugiasi, kai turi daugiau, retesnių arba vadinamųjų tipų pavyzdžių. Tai yra būtent tas pirmasis ir vienintelis herbariumo pavyzdys – augalas, dumblis, kerpė, samana ar grybas, pagal kurį pirmą kartą mokslui buvo apibūdinta, identifikuota rūšis.
Tarkim, ekspedicijos metu randate augalą ir pamatote, kad jis kitoks. Bandote identifikuoti, tikrinate literatūrą, tačiau jis neatitinka nė vienos paskelbtos tos genties rūšies aprašymo. Ir tada jūs pagal morfologinius požymius pirmą kartą aprašote rūšį mokslui ir paskelbiate publikaciją. Šis pavyzdys, pagal kurį jūs skaičiavote plaukelius, matavote skersmenis, briauneles, lapo, žiedo formas, ir yra tas pavyzdys, herbariume turintis didžiausią vertę. Būna, kad tas pats augalas vienose šalyse vadinamas vienu vardu, kitose kitu. Kad būtų to išvengta, vienas iš pagrindinių botanikos nomenklatūros kodekso straipsnių yra apie pirmumo principą. Senesnio surasto pavyzdžio vardas paskelbiamas galiojančiu, po jo esantis patenka prie sinonimų.
Taigi savo herbariume turime lietuvių mokslininkų, VU mokslininkų apibūdintų išskirtų tipų iš XIX a., taip pat XX a. Yra V. Galinio, P. Snarskio aprašytos rūšys, kurios paskelbtos mokslui pirmą kartą. Pavyzdžiui, P. Snarskio rasakilos, *Alchemilla* genties, ne viena rūšis aprašyta ir paskelbta, šie pavyzdžiai surinkti Lietuvoje. Turime *Potamogeton × vilnensis* pavyzdį, kurį V. Galinis paskelbė ir aprašė kaip hibridą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių – tiksliau, labai griežtų rūšies aprašymo paskelbimo taisyklių – ji nebuvo tinkamai paskelbta. Vėliau atvažiavę lenkų mokslininkai pasižiūrėjo ir pasakė, kad nėra tokio taksono kaip *Potamogeton vilnensis*, blogai identifikavo V. Galinis. Tada mūsų botanikos specialistai – vandens augalų tyrinėtojai, augalų genetikai – atliko morfologinius ir genetinius tyrimus ir po mokslinės diskusijos, veikiau ginčo, įrodė, kad iš tikrųjų egzistuoja šis dviejų plūdžių rūšių hibridas. Buvo išsaugotas augalo vardas ir įrodytas mūsų mokslininko teisumas. Turime tokį unikalų pavyzdį, ir jei kas nors kitose šalyse norėtų identifikuoti šį augalą, galėtų atvykti pas mus ir jį tyrinėti.“
Ką dar mums gali papasakoti, atskleisti seni herbariumuose saugomi augalai?
„Herbariumo pavyzdys gali papasakoti daug, tik mes turime mokėti jį perskaityti. Paėmę jo pavyzdį turime du blokus duomenų. Viena dalis duomenų – herbariumo etiketė. Iš jos sužinome augalo vardą, augavietę, administracinę informaciją. Tai – sudėtingiausia dalis, ji negali būti parašyta atsainiai. Botanikas administracinę nuorodą (radavietę) turi nurodyti taip, kad ją perskaitęs kitas asmuo galėtų nuvažiuoti į tą patį tašką, iš kurio paimtas augalas. Iš etiketės taip pat sužinome, kuriais metais augalas rastas, kas surinko ir identifikavo. Kalbant apie svetimžemius, galime sužinoti, kada pirmą kartą jie buvo užfiksuoti.
Kitas blokas informacijos – pats herbariumo pavyzdys. Jame slepiasi morfologija, anatomija ir genetika, na, ir dar, be abejo, chemija, biochemija. Herbariumo pavyzdys – vienintelis ir nenuginčijamas įrodymas apie tam tikros rūšies egzistavimą konkrečioje teritorijoje. Tarkim, kad ir kokią retenybę jūs radote, jei paskelbėte, bet neparašėte, kuriame herbariume yra pavyzdys, niekas jumis nepatikės, bet kas galės nuginčyti. Jei yra pavyzdys, visada galima patikrinti ir pasižiūrėti.
Herbariumas – kaip žaliųjų duomenų bankas, saugykla, turinti daug sąlyčio taškų su kitomis mokslo sritimis. Informacijos jame gali rasti įvairių sričių specialistai, net ir kalbininkai. Štai Jurgis Ambraziejus Pabrėža, VU auklėtinis – pirmasis botanikas mėgėjas ir apskritai pirmasis, kuris rinko herbariumo pavyzdžius ir užrašydavo lietuviškus augalų vardus. Didžioji dalis jo užrašytų augalų vardų yra vartojama ir šiandien. Jis turėjo savitą garsų užrašymo sistemą. Jo botanikos darbai – lobis kalbininkams. Yra tokių asmenų, kurie herbariumo pavyzdyje labai detaliai sugebėdavo aprašyti dirvožemį. Tai informacija dirvožemio tyrėjams. Dėl etiketėje kartais labai smulkiai nurodomų vietovių mikrovardų / mikrorajonų naudingų žinių randa etnografai.
Herbariumuose yra gana įvairios informacijos, tik svarbu mokėti ją išskaityti. Beje, turime organizmų, tiksliau, gleivūnų, kolekciją, kuri kadaise dėl lėšų stygiaus, o ir dėl patogumo buvo sudėta ir saugoma cigarečių pakeliuose. Galėtume pakeisti, bet neleisiu to padaryti, nes mes turime kuo puikiausią to meto cigarečių pasiūlos spektrą [juokiasi – past.]. Dabar jaunimui įdomu pamatyti, kad buvo tokios lietuviškos cigaretės pavadinimais „Kaunas“, „Klaipėda“, mes, vyresni, prisimename jas, kai kas ir rūkėme. Kai pamatai jaunų žmonių išraišką – „oho, buvo lietuviškos“ – supranti, koks yra amžiaus skirtumas.“
Rodos, šiais laikais jau visi augalai ištyrinėti, visos jų savybės aprašytos. Ar dar yra gamtoje paslapčių, kurių nežinote, ko nesate ištyrinėję?
„Jei kalbėtume apie Lietuvą, tie keli šimtai metų, kai trunka gamtos tyrinėjimai, yra smulkmena, palyginus, kiek mes turime, ką turime ir kiek nedaug žmonių su tuo dirba.
Dažniausiai, jei žmogus sako, kad pas mus viskas aišku, man iš karto atrodo, jog tai kabinetinis žmogus, kuris sėdi prie kompiuterio, skaito publikacijas ir knygas, bet nevaikšto gamtoje. Tačiau kai išeini į gamtą, prisilieti prie augalų ir pamatai jų įvairovę, viskas atrodo kitaip. Pavyzdžiui, užtenka ties Marcinkonimis pasivaikščioti atidengtose žemyninėse kopose ir iškart atsiranda begalė klausimų: žiūri į augalą ir klausi – kas tu? Iš kur tu čia?
Mes kuo toliau, tuo labiau nebepažįstame savo gamtos. Mūsų augalai buvo aprašyti leidžiant „Lietuvos florą“, 1959–1980 m., tačiau šiandien šis leidinys pasenęs visais atžvilgiais. Ne tik moraliai. Turime daugybę augalų, patekusių pas mus iš aplinkinių teritorijų – tai yra įvairūs svetimžemiai. Nuolat vyksta augalų migracija, rūšių atsiskyrimas viena nuo kitos, keičiasi klimatas, yra pražiopsotų vietinių rūšių.
Kad ir mums visiems žinoma kiaulpienė. Botanikui tai būtų didysis galvos skausmas, jei paprašytumėte identifikuoti rūšį. Nenorėdami kankintis, daug iečių sulaužyti ir žilų plaukų palikti, galime sakyti, tai paprastosios kiaulpienės (*Taraxacum officinale*) rūšių grupė, bet norint tiksliai identifikuoti mums reikėtų susirinkti tokius pavyzdžius, kur viena kiaulpienė turėtų visiškai išsiskleidusį žiedyną ir visiškai subrendusias sėklas. Sugretinę pavyzdžius, pagal skirtingus ir labai smulkius mikropožymius – sėklų spalvas, žiedkočio pagrindą, dantelių gūbrelių ant briaunelės ir kitus – galėtume identifikuoti tikslią rūšį. Kartais tradiciškai augalai priskiriami kuriai nors rūšiai todėl, kad tuo metu pritrūko dėmesio ir specialistų ar dėl informacijos trūkumo nebuvo pakankamai išsamiai ištyrinėta.“
Tai kiek rūšių kiaulpienių mes turime?
„Keliolika.“
Galime numanyti, kad turime nemažai išnykusių rūšių. Ar yra tokių augalų, kurių Jums itin gaila, nes jų nebeturime?
„Kartais labai sunku botanikams – bent man, ir aš to vengiu – pasakyti, kad augalas išnyko. Drąsiai apie išnykimą galiu teigti kalbėdamas apie konkrečią teritoriją tuo atveju, jei, pavyzdžiui, turiu duomenų, kad, sakykim, ten 1930 m. buvo šlaitas ir miškas. Nuvažiuoju į tą vietą ir randu gyvenamąjį kvartalą. Tada taip – tame taške išnyko. Yra nemažai tokių augalų, apie kuriuos sunku pasakyti, ar išnyko – galbūt nerandame, gal nesusiformavo palankios aplinkos sąlygos ir tas augalas negali išauginti savo antžeminės dalies.
Yra tokia belapė antbarzdė, vos ne legendą apie ją jau galima sukurti. Tai augalas, kuris tik tam tikromis jam palankiomis sąlygomis išaugina antžeminę dalį. Jis gali 10 metų vystytis po žeme. Ir kaip mums žinoti, išnyko jis ar ne, gal gyvena po žeme? Kaip ir *Crambe maritima* [pajūrinė balža – past.]: Lietuvoje buvo laikoma išnykusia, bet staiga kažkas atrado. Atrasta naujai.
Kiekvienas augalas per gyvenimą suformuoja savo sėklų banką. Tos sėklos dirvožemyje gali išlikti daigios 50 ir daugiau metų. Ir vėliau, susidarius palankioms sąlygoms, sudygti. Taigi dėl išnykimo sunku pasakyti…“
Šiuo metu pievose labai gražiai žydi lubinai. O kaip Jūs vertinate invazinius augalus? Ar tai – labai didelis priešas, ar vis dėlto galime su jais susidraugauti?
„Lubinus aš vadinu biologinėmis šiukšlėmis, kad ir kaip drastiškai skamba. Viskas priklauso nuo mūsų tikslo – ar mes norime išsaugoti gamtą ateinančioms kartoms, perduoti kaip įmanoma švaresnę, natūralesnę aplinką, ar mes – tie, kurie atėjome – pasinaudojome, o kas po mūsų, jau nebeįdomu. Man asmeniškai norėtųsi, kad žmonės suvoktų, kas yra blogai ir ko geriau ateityje nedaryti. Daug kam atrodo, kad gamta atsigaus. Tačiau turbūt geriausia mūsų gamtą įsivaizduoti kaip vieną mechanizmą su begale sraigtų ir sraigtelių: jei pašaliname bent vieną smulkiausią – visa sistema pradeda strigti. Lubinai – gražu, bet pažiūrėkim – lubinų lauke viskas mėlynuoja. Nueikime vasaros pradžioje į natūralias pievas Lietuvoje, pasižiūrėkime, kokio grožio stepinės pievos, kokia spalvų įvairovė, kokia formų ir tekstūrų įvairovė, ir nueikime į lubinų lauką – beveik viena spalva, nužydės ir liks rudas laukas. O kai yra įvairovė vienoje teritorijoje, jei kas nors atsitinka, pavyzdžiui, dėl kenkėjų, bendrija dažniausia išlieka, atsigauna, nes joje visko yra daug. O jei lubiną kažkas pradėtų valgyti, laukai išnyktų, liktų pliki. Na, kadangi invazinis, būtų faina, kad išnyktų [juokiasi – past.]. Invaziniai augalai sugeba taip pakeisti aplinką, kad ji tampa palanki tik jiems, jie išstumia įvairovę ir visi plotai tampa monotoniški.
Kiek kitaip su svetimžemiais – sąvoka plati, bet, paprastai kalbant, patekę į kitą teritoriją, už savo arealo ribų, jie natūralizuojasi, pritampa, yra per silpni konkurentai. Įsitvirtina, bet nesudaro didelių monodominantinių sąžalynų. Invaziniai pradeda dominuoti, plinta ir iš bendrijų išstumia vietinius augalus. Jie stiprūs konkurentai, nustelbia vietines augalų rūšis.
Uosialapiai klevai iš paupių išstumia natūralius krūmynus. Rodos, kas čia tokio, nepagalvojame, kad su tuo augalu yra susijusi begalė kitų rūšių. Su tam tikru augalu susiję kai kurie drugeliai, kurie minta tik to augalo išskiriamu nektaru. Taip pat vabalai, vikšrai, jau nekalbant apie tai, kas darosi gyvame dirvožemyje, kuriame daug mikroorganizmų, o jie taip pat susiję. Galiausiai grybai irgi sudaro tam tikrus ryšius su augalais, ir jei augalas dingsta, daug visko dingsta šalia. Iš kai kurių bendrijų dingsta medžiai, kur peri paukščiai.
Invazinis augalas niekada nebus savas, nes pagal gamtinę aplinką jam nepriklauso čia augti.
Viena, kai augalai plinta savaime, kintant klimatui, migruoja; tai – natūralus procesas. Visai kas kita, kai augalai plinta su žmogaus pagalba. Perkame augalus vazonuose, vežamės į namus, sodybas. Ką pasodiname kartu su augalu? Ko gero, neatkreipiame dėmesio, kad žemėje gali būti samanų, kurios svetimos mūsų kraštui, jos įsikurs ir pradės išstumti vietinius augalus.“
Kokį keisčiausią (ar unikaliausią) augalą Jums teko kada nors tyrinėti? Kuo jis ypatingas?
„Sunku atsakyti, visi augalai yra savotiškai įdomūs ir žavūs, tik reikia sugebėti tą žavesį pamatyti. Tačiau iš unikalių plačiąja prasme tai būtų varpeniai ir asiūkliai. Ir mano disertacija susijusi su viena iš asiūklių rūšių. Tai kreidos periodo augalai, išlikę iki mūsų laikų. Asiūkliai – vieni iš pačių evoliuciškai archajiškiausių augalų, kurie auga dabartinės Lietuvos teritorijoje. Jų genties atstovai rasti apatinės kreidos periode, jų protėviai augo prieš milijonus metų. Sugebėjo prisitaikyti. Vyko įvairūs procesai, bet iš esmės, kasant akmens anglį, paaiškėjo, kad asiūkliai, pataisai, paparčiai – vieni iš tų, kurie suformavo pagrindinius klodus.“
Ar turi augalai savybių, kurios Jūsų tyrėjo akiai vis dar atrodo ganėtinai stebuklingos? Ar žiūrėdamas į augalą įžvelgiate tik mokslą, ar yra ir stebuklo jame?
„Yra. Tas stebuklas atsiranda, kai pasiimi binokuliarą, pradedi žiūrėti į augalą ir pamatai per didinamąjį stiklą, ko paprasta akimi nematai. Štai žydi bruknės miške, augaliukas mažas. Bet išsipreparuoji jos žiedą, pasidedi jį po binokuliaru ir pamatai, kokio grožio yra kuokelis, šereliai, pūkai – kažkas fantastiško. Arba kaip paklotėje žydi pipirlapė – jos žiedas kraujo spalvos, visas raudonas.
Tie stebuklai prasideda, kai matai augalo išorę daug kartų padidintą. Kai matai pro mikroskopą, kaip išsidėsčiusios ląstelės. Ir tada galvoji: kaip tos ląstelės laikosi viena prie kitos? Yra ląstelės forma, tada yra lapo forma, augalo forma – kaip visa tai laikosi kartu? Ir visa tai dar sugeba atsikartoti, yra užkoduota. Čia glūdi mokslas ir stebuklas, na, dar grožis ir estetika.“
Kokie klausimai, susiję su botanikos mokslu, dabar mokslininkams atrodo patys svarbiausi? Kokios ryškiausios tendencijos šios krypties tyrimuose?
„Labai apibendrintai kalbant, viskas sukasi aplink genetinius, biocheminius, biotechnologinius tyrimus. Klasikinė botanika lieka nuošaly. Klasikinių botanikų mažėja. Vienose šalyse sparčiau, kitur ne taip sparčiai. Mažėja žmonių, su kuriais galėtum išeiti į lauką ir paklausti – kas čia?“
Kodėl?
„Požiūrio klausimas. Atlikti genetinius tyrimus ir juos publikuoti aukšto rango žurnaluose yra gerokai lengviau, paprasčiau. Klasikinius tyrimus sudėtingiau pateikti. Dažniausiai visus tyrimus, susirinkus medžiagą, galima daryti ištisus metus. O klasikinio botaniko laboratorija yra tol, kol jo augalas žydi. Vienus augalus gali tyrinėti tik porą savaičių per metus, reikia važiuoti juos stebėti konkrečiu laiku, o jei sugalvoji sekti tam tikrų augalų populiacijų dinamiką, būna, kad vienais metais stebi, antrais stebi, o trečiais metais buvo šalna ir viskas nušalo, ir mes tų metų duomenų jau nebeturime. Gali pasitaikyti sausra ir augalai neišsivysto. Yra buvę, kad stebime ne vienus metus, tačiau kartą nuvažiavę randame visą populiaciją po vandeniu, nes buvo potvynis. Šiame darbe yra daug fizinių apribojimų, jame reikia kantrybės. Kabinetuose dirbti patogiau, o vaikščioti po pievas, miškus, karštyje tarp uodų nėra lengva.
Kuo aš toliau gyvenu ir kuo daugiau veikiu botanikoje, tuo labiau suvokiu, kiek nedaug mes dar žinome apie savo augalus. Kad ir ta pati dilgėlė – apie ją tyrimų mažai padaryta. Ir taip su bet kokiu augalu – kuo jis įprastesnis, dažnesnis, tuo mažiau apie jį tyrimų. Herbariumuose daugiausia retų augalų. Įsivaizduojama, kad jei dažnas, jo tyrinėti nereikia, bet ne – reikia. Studentas savo noru – nebent bus privaloma – tyrinėti, pavyzdžiui, usnies nelabai imsis, nes juk visas rankas susibadys.“
Gal kaip mokslininkui šis klausimas nuskambės keistai, bet vis tiek – koks Jūsų mylimiausias augalas?
„Reikia atskirti kelis Mindaugus, užblokuoti vidinį botaniką [juokiasi – past.]. Vis dėlto kaip mokslininkas visada džiaugiuosi pamatęs dilgėlę. Lietuvoje jų turime kelias rūšis. Visi žinome didžiąją dilgėlę, bet yra gailioji dilgėlė, ir gailioji ji ne veltui. Jos apdilginimas yra daug stipresnis nei didžiosios. Ji pati yra mažytė. Jai reikia šviežio azoto, tad ją galima rasti prie tvartų, prie ganyklų, tačiau kai kaimuose sumažėjo ekstensyvių ūkių, jau rečiau ją galima aptikti.
Žiūrint tiesiog iš žmogaus perspektyvos, kaip dzūkui nėra gražesnio augalo už pušį. Rodos, visur yra gražu, kai išvažiuoji, grožiesi kalvomis ir kalvelėmis, kraštovaizdžiais, slėniais ir ežerais, bet greitai ateina momentas, kai kažko trūksta, ir tada suprantu, kad man trūksta pušų. Įliejant mokslinį šlakelį, ji nėra paprastas, eilinis medis. Mūsuose auganti paprastoji pušis auga dažniausiai smėlynuose ir aukštapelkėse. Jos įdomus aspektas tas, kad kol ji maža, daigų stadijoje, yra labai nekonkurencinga, neatlaiko net žolių konkurencijos. Daugiametės žolės ją užgožia ir ji pražūva. Bet vis dėlto ji tokia stipri, kad gali augti ten, kur kiti nelabai tegali.“
VU bibliotekoje veikia paroda gamtos istorijos 245 m. sukakčiai VU paminėti. Kodėl verta žmogui ją pamatyti?
„Kad pamatytų dalykų, kurių nėra matęs.
Mano supratimu, mes turime žinoti bent jau savo istorijos pagrindą, nuo ko galėtume atsispirti. Dažnai pasigirsta – oi, radau, atradau, o pasigilinęs suvoki, kad tai jau atrasta seniai. Pagrindo žinojimas suteikia visos situacijos suvokimą savo srityje, tai – atspirties taškas, ir kai žemė slysta iš po kojų, apima neviltis, jei nesiseka eksperimentai, tyrimai, tai pagalvojimas ir pasiskaitymas apie istoriją ir asmenybes, kurios dirbo anksčiau, gali suteikti įkvėpimo.
Parodoje eksponuojama Liudviko Bojanaus knyga, skirta baliniam vėžliui, dabartinių zoologijos mokslų istorikų traktuojama kaip viena išsamiausių knygų apie šios rūšies vėžlius. Nėra išsamesnio literatūros šaltinio, o ir parašyta XIX a. mūsų universitete. Dažnas net nežinome, kas tas Bojanus, kaip nežinome ir kitų žmonių, mokslininkų, kurie savo idėjomis šimtu metų pralenkė Darwiną. Nežinome pirmų floristinių ekspedicijų. Pažiūrėkime į Jundzilų darbus. Tas pats asmuo parašė zoologijos vadovėlį, botanikos vadovėlį, Stakliškių vandenis ištyrė. Jie [universitete dirbo S. B. Jundzilas, taip pat jo sūnėnas J. Jundzilas, abu botanikai – past.] yra plačiąja prasme gamtininkai. Tiek idėjų pasiieškoti, tiek pagrindui susiformuoti verta aplankyti parodą, kad ateitų suvokimas, kuriuo istorijos laikotarpiu gyvename ir ką reiškia 245 metai gyvybės mokslų tyrinėjimui.
VU bibliotekoje iki 2026 m. rugsėjo 30 d. veikia paroda „Historia naturalis: gamtos mokslai Vilniaus universitete 1781–1832 m.“. Lankymo laikas: pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 9.00 iki 17.00 val., penktadieniais nuo 9.00 iki 15.45 val. Parodos veikimo laikotarpiu kolektyvams ir grupėms siūlome užsisakyti ekskursijas po ekspoziciją su parodos kuratorėmis. Kreiptis el. p. milda.morkunaite@mb.vu.lt arba tel. 0 5 268 7103.
Teksto autorė: Ramunė Gedvilaitė
