Daugiau nei du šimtus metų Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčios skliautai slėpė vieną didžiausių XVIII amžiaus sienų tapybos ansamblių Lietuvoje. Apie jo egzistavimą specialistai žinojo jau seniai, tačiau tik dabar, restauratoriams Indrei ir Aidonui Valkiūnams su komanda – Jana Grinevičiūte-Pčaliniene, Gabija Markevičiūte ir Kateryna Nikolajenko – atlikus išsamius tyrimus, pavyko sistemiškai įvertinti, kiek šios tapybos išliko ir kokios būklės ji pasiekė mūsų dienas. Tyrimai parodė, kad po XIX amžiuje atliktais uždažymais slypi ne pavieniai fragmentai, o vientisa daugiau kaip dviejų tūkstančių kvadratinių metrų apimties tapybos programa, leidžianti naujai pažvelgti į Vilniaus baroko mastą, meninę kokybę ir autentiškumą.
„Drąsiai vadinu tai nacionalinės svarbos kultūros paveldo atradimu, kuris reikšmingai praplės mūsų žinojimą apie Vilniaus barokinę tapybą ir leis geriau suvokti jos meninę ir istorinę vertę. Šv. Jonų bažnyčios sienos slepia dar daugiau unikalių ir tapybos fragmentų, kuriuos svarbu atverti ir pažinti. Tai svarbu ir artėjančio VU450 jubiliejaus kontekste, nes ši bažnyčia reikšminga VU istorijos ir dabarties dalis“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
Kiek XVIII amžiaus Šv. Jonų bažnyčios išliko iki mūsų dienų?
Apie XVIII amžiaus skliautų tapybos egzistavimą specialistai žinojo jau seniai. XX amžiaus antroje pusėje ją tyrinėjo dailės istorikas Vladas Drėma, buvo atidengtos ir restauruotos kelios scenos virš vargonų balkono ir presbiterijoje. Tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, kiek šios tapybos išliko. Turimi duomenys leido spręsti apie atskirus fragmentus, tačiau nesudarė galimybės įvertinti viso ansamblio būklės, apimties ir autentiškumo.
„Po maždaug penkiasdešimties metų pertraukos atsirado galimybė grįžti prie šio objekto ir į jį pažvelgti sistemiškai. Anksčiau buvo tirti atskiri fragmentai, tačiau nebuvo atliktas visų skliautų tyrimas, todėl ir neturėjome atsakymo, kiek iš tikrųjų yra išlikę“, – sako tyrimo vadovė I. Valkiūnienė.
Būtent į šį klausimą siekta atsakyti 2026 metų pradžioje atlikto polichromijos tyrimo metu. Per du mėnesius restauratorių komanda ištyrė septyniolika skliautų ir atliko 352 zondus. Pirmą kartą sistemiškai įvertinus visas navas paaiškėjo, kad autentiškas XVIII amžiaus tapybos sluoksnis išlikęs visuose tirtuose skliautuose. Tyrimas taip pat leido nustatyti kompozicijų išsidėstymo principus, įvertinti jų būklę ir sukaupti duomenis, reikalingus būsimai konservavimo bei restauravimo programai.
Tokio masto tyrimo poreikį lėmė ir pačios tapybos istorija. XVIII amžiaus viduryje, po 1737 ir 1749 metų gaisrų, architekto Jono Kristupo Glaubico pertvarkytoje Šv. Jonų bažnyčioje buvo sukurta monumentali skliautų tapybos programa. Ankstesnės prielaidos buvo patikslintos: šiuo tyrimu nustatyta, kad programą sudarė 21 figūrinė kompozicija, vaizduojanti Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto gyvenimo scenas.
XIX amžiaus pradžioje, vykdant Karolio Podčašinskio vadovaujamą rekonstrukciją, ši tapyba buvo uždažyta kartu su kitais interjero pertvarkymais. Nors jos egzistavimas nebuvo visiškai pamirštas ir pirmą kartą buvo aprašytas V. Drėmos darbuose, daugiau kaip du šimtmečius apie didžiąją ansamblio dalį buvo galima spręsti tik iš pavienių fragmentų.
Didžiausia staigmena – ne atradimas, o autentiškumas
Restauratoriams svarbiausia tyrimo išvada susijusi ne tiek su pačia tapyba, kiek su jos autentiškumu: „Daugelio istorinių bažnyčių interjerai per šimtmečius buvo ne kartą taisomi, atnaujinami, pertapomi ir pritaikomi naujam skoniui. Todėl restauratoriams dažnai tenka spręsti sudėtingą užduotį – atskirti originalų kūrinį nuo vėlesnių intervencijų“, – sako I. Valkiūnienė.
Šv. Jonų bažnyčioje situacija pasirodė kitokia. Tyrimų metu nustatyta, kad skliautai buvo perdažyti nuo trijų iki dvylikos kartų. Kai kur aptikta XX amžiaus dažų sluoksnių, kai kur – XIX amžiaus remontų pėdsakų. Tačiau po jais išliko originali XVIII amžiaus tapyba. Dar svarbiau – restauratoriai nerado reikšmingų figūrinių kompozicijų pertapymų.
„Dažnai istorinėse bažnyčiose randame įvairių laikotarpių restauracijų ir taisymų. Čia matome visai kitą situaciją. Tapyba buvo tiesiog uždažyta. Ji nebuvo profesionaliai perpiešta ar iš esmės pakeista. Tai reiškia, kad išlikęs labai didelis autentiškos medžiagos kiekis“, – pasakoja I. Valkiūnienė.
Anot restauratorės, būtent autentiškumas restauratoriams šiandien yra viena didžiausių vertybių. Tyrimo tikslas nebuvo atkurti, kaip skliautai galėjo atrodyti XVIII amžiuje, ar parinkti „gražiausią“ spalvinį variantą. Priešingai – svarbiausia buvo suprasti, kas išliko iki mūsų dienų.
Tai ypač svarbu kalbant apie spalvas. Ataskaitoje pabrėžiama, kad kiekvienas skliautas buvo tapytas individualiai, naudojant panašius pigmentus, tačiau skirtingus atspalvius ir niuansus. Dėl to restauratoriai vengia kalbėti apie vieną „tikrąją“ spalvų schemą. Kiekvienas skliautas yra savitas kūrinys, kurio spalvinė logika gali būti suprasta tik išsaugojus kuo daugiau originalios medžiagos.
A. Valkiūnas sako, kad būtent šio autentiškumo mastas leidžia apie Šv. Jonų bažnyčią kalbėti kaip apie išskirtinį objektą Lietuvos kontekste: „Kai kalbame apie kultūros paveldą, dažnai vertiname ne tik meninę kokybę, bet ir tai, kiek originalo yra išlikę. Šiuo atveju matome labai didelį išlikimo laipsnį. Tai reiškia, kad turime galimybę tyrinėti XVIII amžiaus tapybą tiesiogiai, o ne per vėlesnių restauracijų sluoksnius.“
Du tūkstančiai kvadratinių metrų Vilniaus baroko
„Kartais kalbėdami apie šį tyrimą žmonės įsivaizduoja vieną ar du rastus paveikslus. Tačiau čia kalbame apie visą sistemą. Apie vientisą skliautų tapybos programą, kuri apima visą bažnyčios erdvę“, – aiškina A. Valkiūnas.
Pašnekovo teigimu, būtent šią visumą pirmą kartą leido įvertinti naujausias polichromijos tyrimas. Jo metu paaiškėjo ne tik tai, kad XVIII amžiaus tapyba išliko visuose tirtuose skliautuose, bet ir tai, kad ji buvo kuriama kaip vientisa meninė ir ikonografinė programa, užimanti daugiau kaip du tūkstančius kvadratinių metrų.
Nors iki mūsų dienų išliko tik fragmentiškai matoma šio ansamblio dalis, tyrimas leido geriau suprasti jo struktūrą. Restauratoriai nustatė, kad visų skliautų kompozicijos buvo kuriamos pagal bendrą principą. Centre buvo vaizduojamos figūrinės scenos, atliktos al fresco technika ant drėgno tinko, o jas supo dekoratyviniai rokailiniai rėmai ir ornamentika, tapyti al secco būdu. Kiekvienas skliautas veikė kaip savarankiška kompozicija, tačiau kartu buvo didesnio pasakojimo dalis.
Tyrimų metu taip pat pavyko surinkti daugiau duomenų apie ikonografinę programą. Ataskaitoje pažymima, kad kompozicijų kryptis keičiasi ketvirtoje skliautų eilėje, todėl keliama hipotezė, jog vienoje bažnyčios dalyje buvo vaizduojamas šv. Jono Krikštytojo gyvenimas, o kitoje – šv. Jono Evangelisto istorijos. Tokia interpretacija logiška ir dėl pačios bažnyčios dedikacijos, tačiau iki šiol specialistams trūko duomenų kalbėti apie visą ciklą kaip apie vientisą pasakojimą.
Vienu svarbiausių orientyrų tapo užrašas „IOANNES EST NOMEN EIUS“, aptiktas vienoje iš kompozicijų. Tyrėjai jį sieja su šv. Jono Krikštytojo gimimo scena, kai Zacharijas į lentelę įrašo sūnaus vardą. Tokie fragmentai padeda ne tik identifikuoti atskiras scenas, bet ir po truputį rekonstruoti bendrą skliautų tapybos programą.
Vis dėlto restauratoriai pabrėžia, kad galutinai ikonografinę programą bus galima rekonstruoti tik atidengus didesnę tapybos dalį.
Ne pabaiga, o naujas etapas
Dar sudėtingesnis bus restauravimo etapas. Reikės nuspręsti, kaip tapybą galima atidengti, kokiu būdu ją konservuoti ir kaip užtikrinti ilgalaikį išsaugojimą. Pasak I. Valkiūnienės, svarbu suvokti, kad restauravimo tikslas nėra sukurti naują, idealizuotą XVIII amžiaus vaizdą.
„Šiandien restauravimas pirmiausia reiškia išsaugojimą. Mūsų tikslas nėra perdažyti ar atkurti tai, ko nebėra. Svarbiausia išsaugoti tai, kas išliko“, – sako restauratorė.
Todėl dabartinis tyrimas yra tik pirmasis žingsnis. Jis leidžia įvertinti objekto būklę, numatyti būsimų darbų apimtį ir parengti pagrindą konservavimo bei restauravimo programai. Būtent ši programa turės atsakyti, kokia ateitis laukia po dažų sluoksniais išlikusios XVIII amžiaus tapybos – kiek jos bus galima atidengti, kaip ją saugoti ir kokiu būdu pristatyti visuomenei.
Pasak restauratorių, šiandien svarbiausia tai, kad pirmą kartą atsirado pakankamai duomenų tokiems sprendimams priimti. Po beveik dviejų šimtmečių nežinios Šv. Jonų bažnyčios skliautų tapyba iš istorinio spėjimo tapo konkrečiu tyrimų ir ateities restauravimo objektu.
1 Šiaurinė nava. Ugniaus Bagdonavičiaus / VU nuotr.
2 Atidengta tapyta moters figūra su kūdikiu rankose. Tapyta šaltomis spalvomis, moteris pilku drabužiu ir apsigaubusi pilka skara, kūdikėlis pilkšvais marškinėliais. Ugniaus Bagdonavičiaus / VU nuotr.
3 Skliaute nutapytos emblemos fragmentas. Rausva ochra tapyta banderolė su lotyniško užrašo raidėmis „… ELEVOR.“ Žemiau skrendančio juodo paukščio siluetas. Ugniaus Bagdonavičiaus / VU nuotr.
