Karštą vasaros dieną instinktyviai nuvijote nuo vaisių ar gaiviojo gėrimo skardinės įkyrią vaisinę muselę? Visai tikėtina, kad kartu su ja atsikratėte ir vieno dažniausių šių vabzdžių palydovų – RNR viruso, pavadinto „Galbūt“. Šis netikėtą pavadinimą turintis virusas yra įtrauktas į tarptautines genetinių sekų duomenų bazes – kaip ir „Ūsinis“, „Barstukas“, „Pikulas“ ar „Patulas“. Tokius baltiškos kilmės pavadinimus virusams suteikė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkas, virusologas dr. Gytis Dudas.
Naujų virusų paieška
Ilgą laiką nauji RNR virusai buvo atrandami dažniausiai tada, kai sukeldavo problemų – žmonėms, naminiams gyvūnams ar žemės ūkiui. Virusologai daugiausia dėmesio skyrė ligų protrūkiams, todėl didelė dalis gamtoje cirkuliuojančių virusų likdavo nepastebėti.
„Senamadiški ir daug pastangų reikalaujantys virusologijos metodai ir koncentravimasis į ekonomines žmonių veiklas trikdančius virusus neišvengiamai paišė nepilną RNR virusų įvairovės paveikslą“, – sako dr. G. Dudas.
Situacija iš esmės pasikeitė atsiradus sparčiai atpigusioms genetinės sekoskaitos technologijoms. Jos leidžia vienu metu perskaityti visą mėginyje esančią genetinę medžiagą, todėl virusų nebereikia auginti laboratorijoje ar ieškoti tik tarp ligų sukėlėjų.
Vienu pirmųjų tokio masto proveržių tapo 2014 m. Kinijoje atliktas tyrimas. Ištyrę 70 vabzdžių rūšių mokslininkai aptiko mažiausiai 112 iki tol nežinomų RNR virusų. Nuo tada naujų virusų paieška įgavo visiškai kitą pagreitį – jų kasmet atrandama šimtais, o kartais ir tūkstančiais.
Kartu atsirado ir netikėtas iššūkis – visiems šiems virusams reikia vardų.
Kaip gimsta virusų vardai
Per pirmuosius didelius virusų atradimų projektus rinktasi gana praktišką kelią. Kinijos mokslininkai naujus virusus dažniausiai vadino pagal vietovę, kurioje jie aptikti, ir jų numanomą šeimininką. Jei vietovės ir šeimininko tipo kombinacija nebuvo unikali – pagal skaičių. Taip atsirado tokie pavadinimai kaip „Uhano briedmusių virusas 11“ ar „Šuangao blakių virusas 1“.
„Nepaisant kartais nelabai kūrybingų pavadinimų, šie RNR virusai tapo savotiškomis Kinijos mokslinės bendruomenės vėliavomis. Kartą suteiktas vardas dažniausiai lieka visam laikui – jei tas pats virusas vėliau aptinkamas kitame žemyne, jo pervadinti nebegalima. Todėl šiandien ir Lietuvos uodai gali būti užsikrėtę virusu, kurio pavadinime vis dar minimas Uhanas“, – sako dr. G. Dudas.
Taigi naujų virusų atradėjai turi retą galimybę palikti savo pėdsaką mokslo istorijoje. Vieni renkasi geografinius pavadinimus, kiti – skaičius ar šeimininkų rūšis, o kartais vardai tampa nuorodomis į kalbą, kultūrą ar net asmenines istorijas.
Baltiški pėdsakai pasaulinėse virusų duomenų bazėse
Šiandien tarptautinėse genetinių sekų duomenų bazėse galima rasti mažiausiai 13 baltiškus vardus turinčių RNR virusų. Tarp jų – „Galbūt“, „Ūsinis“, „Barstukas“, „Pikulas“, „Patulas“, „Miglotas“, „Keturi“ ir kiti. Didžiąją jų dalį, tyrinėdamas Kalifornijos uodus, pavadino dr. G. Dudas.
Pasak mokslininko, šie vardai nėra atsitiktiniai. Dalis jų atkeliavo iš baltų mitologijos, kiti susiję su virusų biologinėmis savybėmis, o kai kurie slepia ir asmenines kultūrines nuorodas.
„Net šeši iš šių pavadinimų – Patollo, Picullus, Poccolus, Pikulas, Pecols ir Patulas – yra įvairios prūsų požemio dievybės Pikulo vardo versijos ir savotiška duoklė 90-inių pradžios Utenos juodmetalio grupei „Poccolus“, – pasakoja dr. G. Dudas. Ironiška, tačiau visi šie virusai, itin tikėtina, užkrečia ne uodus, o grybus.
Ne visi pavadinimai gimė iš mitologijos. „Virusas „Vai augu“ (latvių k. „gal augalų“) priklauso virusų grupei, įprastai aptinkamai augaluose, o „Keturi“ – grupei, kurios genomas visuomet sudarytas iš keturių atskirų RNR segmentų“, – aiškina virusologas.
Dar vienas virusas – „Astopletus“ – taip pat slepia užuominą apie savo sandarą. „Astopletus yra sudurtinis pavadinimas iš baltų ir slavų prokalbės šaknies „asto-“, reiškiančios skaičių aštuoni, ir lotyniškos „pletus“, reiškiančios pildymą. Šiuo pavadinimu siekiau pareikšti, kad radome, tikėtina, visus aštuonis šio viruso segmentus, kuriuos atpažinti visoje uodo genetinės medžiagos košėje tarp šimtų tūkstančių kitų genetinių sekų buvo nelengvas darbas“, – pasakoja dr. G. Dudas.
Ne mažiau įdomi ir „Ūsinio“ bei „Barstuko“ istorija. Nors šie virusai evoliuciškai yra labai tolimi giminaičiai, tyrimų metu jie visada buvo aptinkami kartu. „Šiuos virusus galima pavadinti socialiais – visuose uoduose, kuriuose rasdavome „Ūsinį“, aptikdavome ir „Barstuką“. Tikėtina, kad jie bendradarbiauja užkrėsdami uodus“, – pasakoja mokslininkas. Šis netikėtas dėsningumas ir tapo įkvėpimu jų pavadinimams. „Ūsinis yra latvių mitologijos dievybė, platesnio protoindoeuropiečių dangiškųjų dvynių mitemo dalis. Tuo tarpu jo „brolis dvynys“ – Barstukas – pavadintas pagal baltų mitologines būtybes, besislepiančias po kelmais“, – aiškina jis.
„Galbūt“ – virusas, kuris ilgai neatrodė esąs virusas
Bene įdomiausią istoriją slepia virusas „Galbūt“. „Pats viruso pavadinimas – tai užuomina, kad dėl šio viruso buvimo virusu nesame tikri“, – sako dr. G. Dudas.
Virusas buvo aptiktas vaisinėse muselėse Drosophila melanogaster. Įprastai nauji virusai atpažįstami lyginant jų genetinę medžiagą su jau žinomomis virusų sekomis, tačiau šiuo atveju to padaryti nepavyko – genetinė medžiaga buvo pernelyg pakitusi.
Todėl Edinburgo universiteto profesorius Darrenas Obbardas pasirinko kitą kelią. „Aptikusi įtartiną RNR, vaisinės muselės įgimta imuninė sistema ląstelėje palieka savotiškus pėdsakus, leidžiančius spręsti, kad ši genetinė medžiaga greičiausiai priklauso virusui“, – aiškina dr. G. Dudas. Taip pirmą kartą ir buvo aptiktas virusas „Galbūt“.
Tačiau didžiausia staigmena laukė vėliau. „Juokas juokais, tačiau, kaip vėliau pasirodė, „Galbūt“ yra dažniausiai viso pasaulio vaisinėse muselėse Drosophila melanogaster aptinkamas RNR virusas“, – pasakoja mokslininkas.
Dar labiau mokslininkus nustebino tai, kad šio viruso genetinę medžiagą pavyko nuskaityti net iš beveik 200 metų senumo muziejinių vaisinių muselių eksponatų. Manoma, kad toks neįprastas stabilumas lemia dvigrandė jo RNR sandara ir baltyminis viruso apvalkalas.
Atrandant naujus RNR virusus reikalingi vardai
Virusai dažnai siejami su ligomis, tačiau didžioji dalis RNR virusų žmonėms jokios grėsmės nekelia. Jie prisitaikę gyventi visiškai kituose šeimininkuose – vabzdžiuose, grybuose ar augaluose. Pasak mokslininko, stuburinių ir nariuotakojų evoliuciniai keliai išsiskyrė maždaug prieš 600 milijonų metų, todėl virusas, prisitaikęs užkrėsti uodą ar vaisinę muselę, beveik neturi galimybių sėkmingai persikelti į žmogų.
„RNR virusus turėtume matyti kaip dar vieną – tiesa, itin unikalią ir neįprastą – gyvybės formą, kuri, tikėtina, mus lydi nuo pat gyvybės pradžios ir didžiąją dalį laiko yra tiesiog nematomos, mūsų kasdienio gyvenimo neveikiančios įdomybės“, – sako virusologas.
Vykstant naujiems RNR virusų tyrimams mokslininkai jau aptiko šimtus iki šiol nežinomų virusų, kuriems netrukus reikės pavadinimų. Kad šie atradimai netaptų tik numeriais tarptautinėse genetinių sekų duomenų bazėse, mokslininkai svarsto į virusų vardų paieškas įtraukti ir visuomenę.
