Į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetą pagal „Transform4Europe“ vizituojančio profesoriaus programą atvyksta vienas ryškiausių medijų meno ir technologijų kritikos autorių Zach Blas. Pokalbyje su menininku – apie Silicio slėnio kritikos ribas Rytų Europoje, augimą Apalačų krašte, konceptų svarbą menui ir dirbtinio intelekto epochos pesimizmą bei viltį.
VDU Menų fakultetas, į kurį atvykstate, jungia plačią disciplinų gamą – teatro studijas, meno kritiką, medijų studijas, muzikos produkciją, naujųjų medijų meną. Tokia koncentruota dviejų savaičių viešnagė labai skiriasi tiek nuo Jūsų įprastos meninės praktikos, tiek nuo ilgalaikio dėstymo. Su kokiais lūkesčiais atvykstate į šį kontekstą Kaune, Lietuvoje?
Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas jus aplankyti. Šiais laikais, kai matome ekstremalias, smurtines nacionalizmo ir fašizmo apraiškas, tokie tarptautiniai mainai man nepaprastai vertingi. Geriausiu atveju, jie bus dvipusiai: tikriausiai gausiu tiek pat žinių, kiek ir studentai bei visi kiti, su kuriais bendrausiu. Tai labai įdomu! Mano pedagoginė nuostata yra dialogiška – ji iš dalies reiškia atidumą tam, kad mokausi iš studentų lygiai tiek, kiek jie mokosi iš manęs.
Tokie intensyvūs vizitai išmuša iš įprastinių akademinio gyvenimo ritmų. Kai keturias dienas iš eilės kasdien turi paskaitas su ta pačia grupe ir tiek laiko praleidi su tais pačiais žmonėmis, visi atsibunda. Auditorija ima pulsuoti kur kas intensyviau nei įprastoje kasdienybėje. Dalinsiuosi idėjomis, kurios daugiausia kilo Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Tad bus įdomu pamatyti, kas rezonuoja, o kas – ne.
Kokių pokalbių čia laukiate, kas domina – ko, galbūt, nepavyktų atrasti Šiaurės Amerikos kontekste?
Mane domina būtent tai – pamatyti, kaip mano veikla ir sukurti konceptai dera su jūsų universiteto ir Lietuvos kontekstu. Domiuosi istorinėmis ir šiandienos įžvalgomis, kuriomis jūsų universiteto bendruomenė papildys mano praktiką, tyrimus ir dėstymą. Klausimas dėl Rusijos ir autoritarizmo neabejotinai yra vienas iš aspektų, į kuriuos man bus labai įdomu pasinerti.
Vis dėlto, ir jūsų regionas yra paliestas Silicio slėnio. Net dabar kalbamės per „Microsoft Teams“. Geografas Erinas McElroy’us vartoja sąvoką „silikonizacija“, kuria nusakomas Silicio slėnio technoutopizmo ir neoliberalių politikos formų eksportas po pasaulį. Tai leidžia kalbėti apie šio slėnio geografinę specifiką ir apmąstyti, kaip Kalifornijos technologijų pramonė išplito globaliai. Beje, McElroy’aus konceptas plėtojamas tyrinėjant konkrečius silikonizacijos atvejus buvusios Geležinės uždangos kontekstuose – tai, žinoma, labai aktualu šių dienų jūsų šalies sąlygoms.
Be to, jūs, gyvenantieji Lietuvoje, susiduriate su kitos rūšies autoritarine grėsme iš Rusijos pusės ir esate netoli jos vykdomo karo. Tai, savaime aišku, kelia kitokių rūpesčių, peržengiančių Silicio slėnio technofašizmą – arba tai, ką labiau mėgstu vadinti dominavimo informatika. Bet karo ir technologinio dominavimo klausimai susitinka būtent per dirbtinio intelekto inovacijas ir investicijas Šiaurės Amerikoje bei Europoje, kurios pirmiausia nukreiptos į karybos technologijų kūrimą. JAV milijardai dolerių pumpuojami į gynybinį DI kariuomenei. Rusijos dronų atakos Ukrainoje irgi naudoja DI. Apie Lietuvos technologinės konfigūracijos specifiką šių geopolitinių sąlygų akivaizdoje yra ko pamąstyti.
Jūs ką tik palietėte įtampą tarp masinio sekimo kritikos ir karo realybės. Lietuvoje matome įdomią Silicio slėnio kritikos inversiją. Viena vertus, kalbame apie „Palantir“, masinį sekimą, ekologinį DI pėdsaką. Kita vertus, tos pačios technologijos suvokiamos kaip apsaugos mechanizmas nuo autoritarinių režimų. Kaip Jūsų teorinis žodynas turi būti adaptuojamas, kai patenka į tokį kontekstą?
Mano atsakymas būtų toks: visi gyvename prieštaravime. Nelaikau problema naudotis Silicio slėnio produktais ir tuo pat metu trokšti ištrūkti iš dominavimo informatikos. Toks prieštaravimas glūdi mūsų daugumos kasdienybėje. Praktinės būtinybės ir ribotumai dažnai mus užspeičia į kampą ir verčia naudotis korporacinėmis technologijomis – tomis, kurios išgauna duomenis, seka ir reguliuoja. Bet daugelis turime troškimą, kuris gali būti suprantamas kaip utopinis, šiandien praktiškai, materialiai neįgyvendinamas: rasti ir puoselėti buvimą kitapus dominavimo. Manau, svarbu išlaikyti vietą šiam troškimui, jį puoselėti net naudojantis „Google“ ar „Meta“ produktais.
Dėl gynybos nuo autoritarinės jėgos: tai realus klausimas, kuris, žinoma, gali nuvesti prie etiškai dviprasmiškų technologijų panaudojimo karybai, slaptai veiklai, įsilaužimams ir t. t. Nesakyčiau, kad esu pacifistas, ir egzistuoja situacijos, reikalaujančios ginkluotos revoliucinės kovos. Bet šis utopinis, revoliucinis troškimas turi išlikti aktyvus: kitaip įkrintame į nacionalizmo spąstus.
Jei technologai praktiškai darbuojasi vietoje, reaguodami į situaciją savais įrankiais, tai menininkai ir intelektualai gali kurti kitais būdais: jie gali siekti artikuliuoti – atverti žvilgsniui – kur kas platesnį, didingesnį utopinį politinės transformacijos horizontą. Jo čia ir dabar dar negalime pasiekti, bet galime į jį tiesti ranką.
Filosofams tai galėtų pasireikšti konceptų kūrimo pavidalu. Konceptai padeda mąstomu paversti tai, ką sunku mąstyti. Konceptas gali įnešti aiškumo, kreipti mus link tokių horizontų. Manau, ir meno kūrinys gali tą daryti: menas gali jutiminiu pavidalu išreikšti politinį afektą, peržengiantį tai, ką galime praktiškai įgyvendinti dabartyje. Teoretikas José Esteban Muñoz kalba apie queer utopinį ilgesį ir teigia, kad pats ilgesys yra utopinė emocija, nes galima ilgėtis ir trokšti to, kas pasaulyje dar nėra pasireiškę. Meno kūrinys, įkūnijantis šį utopinį ilgesį, turi didžiulę galią paveikti ir pasiekti žmones.
Grįžtant prie klausimo: politinė kova reikalauja ir praktinio, ir utopinio dėmens. Tai kolektyvinis projektas, prie kurio menininkai ir mąstytojai gali prisidėti būdami santykyje su kitais – su mokslininkais, aktyvistais ir taip toliau.
Paprastai vengiu vadintis aktyvistu, nors mano meninė praktika anksčiau būdavo taip apibūdinama. Taip darau iš pagarbos aktyvizmui, kuris yra labai specifinis ir sunkus darbas, ne tas pats, kas meno kūrimas. Būtų nesąžininga klasifikuoti tai, ką darau, kaip aktyvizmą. Bet sąžininga sakyti, kad mano darbas dera su socialinių išsivadavimo judėjimų lūkesčiais.
Neoliberaliame kontekste, ypač Šiaurės Amerikoje, menininkai patiria spaudimą politinius sprendimus padaryti savo veiklos pagrindu. Jie jaučia, kad turi sugalvoti gudrią idėją, kuri kažkaip – per individualų genialumą – išspręstų masines ir sudėtingas politines problemas. Tokia nuostata, mano galva, dažnai reiškiasi per verslumo ideologiją, kuriai esu kritiškas. Jei šiandienos politinės problemos kada nors bus išspręstos, tai įvyks per ilgą, intensyvų darbą, įtraukiantį žmonių kolektyvus iš visų disciplinų. Menininkui, manau, gerai neturėti atsakymo, bet išreikšti jo troškimą.
Užsiminėte apie konceptų kūrimą. Knygoje „Kas yra filosofija?“ Deleuze’as ir Guattari teigia, kad filosofija kuria konceptus, mokslas – funkcijas, o menas – afektus ir perceptus. Kaip jūs savo veikloje matote santykį tarp koncepto ir meno?
Mano doktorantūros studijos nebuvo grįstos praktika. Mano disertacija buvo iš transdisciplininės kritinės teorijos ir filosofijos Duke universitete. Studijavau pas išskirtinius intelektualus. Manau, svarbu pasidalinti savo intelektualine genealogija, nes ji leidžia susidaryti įspūdį, kaip vystėsi mano mąstymas ir kas mane veikė ankstesniuose gyvenimo etapuose. Mano profesoriai buvo N. Katherine Hayles, medijų teoretikė; Michaelas Hardtas, marksistinis filosofas; ir Jackas Halberstamas, queer teoretikas. Kas juos jungia? Visų pirma – jie visi kūrė konceptus. K. Hayles buvo viena pirmųjų, plėtojusių posthumanizmą. M. Hardtas kartu su Antoniu Negri davė mums „Empire, Multitude, Commonwealth“ trilogiją. J. Halberstamas išplėtojo female masculinity ir queer time sąvokas. Studijuodamas pas juos patyriau koncepto galią ir potencialą. Sužinojau, kad konceptą galima perimti, judinti, panaudoti. Tai man pasirodė ypač patrauklu!
Savo projektuose paprastai pirmiausia pradedu nuo koncepto sukūrimo. Menas egzistuoja diskursyviame lauke, nesvarbu, ar tai pripažįstama, ar ne. Noriu aktyviai ir sąmoningai įsitraukti į šį diskursyvų lauką. Koncepto sukūrimas nustato mano diskursyvinį rėmą ir padeda išryškinti kūrinį, kad tada galėčiau jį kurti. Ir, atvirai kalbant, konceptas palengvina meno finansavimą, nes projekto reikšmė ir svarba gali būti aiškiai artikuliuojama raštu – o tai yra tipiškas reikalavimas paraiškose dotacijoms. Kalbėti apie finansinius dalykus menininkams dažnai vengiama, bet tai yra darbo menininku proceso dalis. Tai dar viena šokio tarp utopinio ilgesio ir praktinės materialios tikrovės dalis.
Bet su Deleuze’u nesutinku. Nesutinku, kad filosofija yra vienintelė sritis, kurioje gali būti kuriami konceptai. Tai taip pat istoriškai netikslu. Manau, kad tiek menas, tiek filosofija gali būti vietos, kuriose kuriami konceptai. Tas pats pasakytina ir apie afektą: filosofija taip pat kuria afektą. Tradicinėje akademinėje praktikoje paprastai afektas yra neigiamas arba nutylimas: neturėtum kalbėti apie tai, kaip akademinis tekstas tave veikia emociškai. Mano praktikoje konceptas atlieka tam tikrą darbą epistemos ar juslumo paskirstymo srityse. Konceptas bando perkonfigūruoti galią – per pasipriešinimą, atsisakymą ir alternatyvų artikuliavimą arba iškeldamas į paviršių užtemdytus galios kontūrus.
Užaugote Vakarų Virdžinijoje – Apalačų regione, kuris JAV vaizduotėje dažnai funkcionuoja kaip Kalifornijos priešingybė. Atvykstate į Lietuvą – kraštą, kurį dominuojantys šiuolaikinio meno ar technologijų centrai vis dar mato kaip periferiją. Kaip tokie kultūriniai kontekstai bei keliavimas tarp jų formuoja jūsų kritinę poziciją?
Vakarų Virdžinija yra viena skurdžiausių JAV valstijų. Tai vienintelė valstija, esanti visa Apalačų kalnyne, ir tai anglies kasybos pramonės širdis – tos jos dalies, kuri dar liko. Iš mamos pusės visi mano dėdės ir kai kurie pusbroliai yra angliakasiai. Sunku iki galo įsivaizduoti tenykščio nepritekliaus mastą. JAV juk niekam negarantuojamas sveikatos draudimas, o daugelis jo negali sau leisti. Apalačai daugeliu atžvilgių gali būti suvokiami kaip Kalifornijos priešingybė. Kalifornijoje turi silicį, Vakarų Virdžinijoje – anglį. Kalifornijoje klesti sintetiniai (designer) narkotikai, mikrodozavimas ir nootropikų pramonė; Vakarų Virdžinijoje siaučia opioidų krizė, sėjanti mirtį ir griūtį. Mano šeimoje žmonės kovoja su priklausomybe nuo opioidų, vienas pusbrolis mirė nuo perdozavimo. Kalifornijoje tarpsta naujos religijos ir dvasinės bendruomenės, o Vakarų Virdžinijoje, priklausančioje JAV Biblijos diržo regionui, klesti smurtinės krikščioniškojo fundamentalizmo formos. Visi šie palyginimai, žinoma, yra apibendrinimai, ir abi valstijos turi panašumų. Bet mano dėmesys Kalifornijai neabejotinai kyla iš to, iš kur esu kilęs. Be to, didžiąją savo trečiojo dešimtmečio dalį gyvenau Kalifornijoje – daugiausia Los Andžele, bet ir San Francisko įlankos rajone. Taip įgijau tiesioginės patirties, kuri randa kelią į mano kūrinius.
Vakarų Virdžinijoje neturėjau interneto ryšio iki šešiolikos metų. Sunku iki galo atsiminti, kaip jautėsi tokia ekstremali izoliacija: brutali vienatvė, kuri – bent jau man tuomet – atneša intensyvią desperaciją. Manau, todėl utopinis ilgesys mane taip stipriai domina. Save kaip queer žmogų atradau dar gan ankstyvame amžiuje, todėl per visą paauglystę visu kūnu vibravau iš utopinio ilgesio. Galiausiai gavau universiteto stipendiją – tad aštuoniolikos sulaukęs ten išvykau.
Atsižvelgdamas į savo praeitį, noriu pasiekti darbininkų klasės studentus. Akademijos ir meno srityse vis rečiau tenka sutikti kitus žmones, kilusius iš šios klasės, kaip aš. Noriu palaikyti tokius studentus.
Kaip bebūtų, šiandieninis gyvenimas periferijoje labai skiriasi nuo mano jaunystės laikų. Galime kritikuoti korporacines tinklaveikos technologijas, bet jos tikrai sudaro sąlygas surasti žmones, bendruomenę, susisiekti. Tai irgi gyvenimas prieštaravime. Galų gale ir periferija, ir metropolija turi savo galimybes ir ribotumus. Meno metropolija gali žadėti sėkmę, bet kartu – ir visą gyvenimą trunkantį žiaurų optimizmą. Periferija gali pasiūlyti produktyvių sąlygų už meno pasaulio spaudimo ribų, bet joje gali užklupti ir traiškantis izoliacijos jausmas. Svarbu neromantizuoti nė vienos iš šių alternatyvų.
Pats pastaruosius mėnesius praleidau Vakarų Virdžinijoje. Ilgi metai, praleisti toli, suteikė kitokį santykį su šia vieta, ir dabar planuoju kurti naują darbų ciklą apie Vakarų Virdžiniją. Įdomu, kad Silicio slėnis pagaliau braunasi į Apalačus: per pastaruosius metus duomenų centrai sparčiai plinta po visas JAV. Jie statomi nuskurdintose vietovėse, kurių bendruomenės tikisi darbo. Tačiau vietos bendruomenės kovoja prieš duomenų centrų statybas, suvokdamos vandens sąnaudų problemas ir spaudimą energetikos tinklams. Mano gimtasis miestas atrodo beveik taip pat, kaip atrodė devintojo dešimtmečio pradžioje, – nedaug kas pasikeitė. Bet dabar, šią akimirką, jame statomas didelis duomenų centras. Technologijų pasaulis ir Apalačai mano gimtajame mieste iš tikrųjų susidūrė.
Dirbtinio intelekto klausimais dirbate jau gerus 15 metų. „Facial Weaponization Suite“ (2012–2014) yra vienas žymiausių su šia tema susijusių jūsų to laikotarpio kūrinių. Anuomet dar niekas negalėjo įsivaizduoti tokio psichotinio investicijų pliūpsnio, kokį matome dabar, taip pat įrankių daugybės ir keisto spaudimo juos naudoti įvairiausioms reikmėms. Kaip dabar matote DI plėtros trajektoriją?
Šiuo klausimu mano požiūris pesimistinis. DI vystosi dominavimo informatikos paradigmos viduje – tai Donnos Haraway sąvoka iš jos 1985 m. „Kiborgų manifesto“, kuria teorizuojama, kaip baltųjų kapitalistinis patriarchatas reiškiasi per technines ir mokslines formas. Kaip jau minėjau, JAV milijardai dolerių pumpuojami į DI kaip karinę technologiją. Stebime ir naujas, DI pagrįstas, ideologinės karybos formas: čia turiu omenyje DI sugeneruotas karo propagandos animacijas, kurias Iranas naudoja prieš JAV.
Universitetuose humanitarinių mokslų katedros – istorija, kalbos, lyčių studijos – uždaromos, o masiškai finansuojami DI tyrimų centrai atveriami. Šie centrai dažnai yra technopozityvistiniai, vedami technosolucionistinės ideologijos ir orientuoti į verslą.
Vis dėlto universitetus apima ir absoliuti panika dėl DI poveikio rašymui ir tyrimams. Studentai kepa darbus su „ChatGPT“, o dėstytojai priversti naudoti DI sekimo programinę įrangą, kuri praneša: „Šis darbas yra 11 proc. plagiatas“. Dėstytojai patys naudoja „ChatGPT“, kad sugeneruotų atsiliepimus į studentų DI sugeneruotus darbus. DI universitetus įmetė į gilią egzistencinę krizę, nors patys universitetai tuo pačiu skuba į jį investuoti.
Europa juda ta pačia trajektorija. Galbūt ji turi daugiau valdžios kontrolės mechanizmų nei JAV ir gali geriau reguliuoti DI, bet ji nesiūlo alternatyvios DI vizijos, peržengiančios dominavimo informatiką. Be to, Europa, žinoma, susijusi su Silicio slėniu. Ji drąsiai įsitraukia į Silicio slėnio platforminį kapitalizmą ir jį integruoja. Jokia valstybė išlaisvinančio DI rėmo nesiūlo.
Vis dėlto svarbu sau priminti, kad ateitis nėra iš anksto suplanuota. Studentus mokau technogenezės sąvokos: technologija ir žmonija yra koevoliuciniame santykyje, ir šis santykis nėra teleologinis. Jis amžinai klostosi istorinėje dabartyje. Mes nežinome ateities, bet galime daryti įtaką jos formavimuisi.
Tai veda prie ateities ir nestabilumo klausimo. Vakarų modernizmo paveldas mums paliko aiškų progreso pasakojimą, vedantį link utopinės kulminacijos. Šiandien gyvename ateičių daugiskaitoje, ir man labai įdomu tai, ką jūs darote su konceptais ir menu – jūsų darbas dažnai spekuliatyvus, numatantis tam tikras trajektorijas. Ne tam, kad prognozuotume, o kad atpažintume įtampas, trajektorijas, kurių link galbūt nenorime eiti. Kaip jūs apibūdintumėte savo paties konceptualinius bei meninius metodus?
Užsiimu diagramavimu. Naudoju fikcionavimą (fictioning). Taip pat dirbu su konceptu, kurį vadinu utopiniu plagiatu. Pastebiu, kad tarp šių metodų judu dažnai, projektas po projekto. Mano darbe gali būti spekuliatyvių elementų, bet aš nepranašauju ateities. Tai yra, iš esmės, darbas apie dabartį.
Mano ankstesni darbai, skirti biometriniam veido atpažinimui, tyrinėjo šios technologijos ribotumus – kaip veido atpažinimas neatpažino plataus minoritarinių žmonių spektro. Kai kūriau tuos darbus 2011–2014 m., terminas „algoritminis šališkumas“ dar nebuvo toks paplitęs. Dabar tai yra beveik visiems žinomas dalykas. Tad iškyla klausimas: kaip menininkui pasislinkti ir augti, kai pasaulis pasiveja jo tyrimą? Žinoma, gali toliau nagrinėti temą – juk algoritminis šališkumas nėra išspręstas. Bet kai jose pradėjo pirmauti kiti technologijų ekspertai, aš pakeičiau prioritetus.
Vis labiau susidomėjau ne pačiomis biometrinėmis technologijomis, o jas gaminančiomis kompanijomis ir pramone. Norėjau apsvarstyti ne tik technologiją, bet ir tai, kaip ji parduodama kaip produktas, ir kokia yra technologijų įmonės misija, susijusi su tuo produktu. Pradėjau plėtoti darbų ciklą, labiau orientuotą į tai, kas slypi po technologijų pramone ir jos technologijomis – tai yra į filosofines pažiūras, įsitikinimus, fantazijas, fikcijas ir, žinoma, istoriją.
Norėjau kurti darbą, kuris kažkokiu būdu patektų į šias istorijas ir fantazijas (užuot užėmęs įprastesnę kritinės distancijos poziciją). Nes mes patys gyvename tose istorijose, kurias Silicio slėnis mums siunčia. Pavyzdžiui, technologijų pramonėje ir aplink ją susiformavo DI religingumo formos, ir šios sąlygos pasakoja mums istorijas apie religiją – teleologiškai paveiktus pasakojimus apie nuosprendį ir paklusnumą, atsidavimą ir nemirtingumą. Noriu šias istorijas papasakoti kitaip, parodyti, kad jos nėra visiškai užvaldytos dominavimo, kad iš tikrųjų jas perskelia politiniai antagonizmai ir pasipriešinimo jėgos. Istorija dar nėra iki galo parašyta! Dėl pabaigos dar nėra nuspręsta.
Bet drauge darbas pasilieka prie galios formų. Suprantama, galime skubėti prie alternatyvos. Tačiau reikia laiko tyrinėti, analizuoti, naviguoti, suprasti galios kontūrus, kad galėtume stoti akis į akį su jais, surasti silpnąsias vietas. Tik tada išorė ar kažkas kita ima ryškėti aiškesniais kontūrais. Mano naujausias kūrinys „CULTUS“ būtent tai daro. Jame nubrėžiami Silicio slėnio galios struktūrų religiniai matmenys, bet kartu instaliacija iššaukia maištingą, eretišką esatį.
Instaliacija gali atrodyti gana spekuliatyvi ir futuristinė, bet ji yra apie šios dienos galią ir politinę kovą.
***
Zach Blas (g. 1981) – menininkas, kino kūrėjas ir teoretikas, dirbantis medijų meno, queer teorijos ir technologijų kritikos sandūroje. Toronto universiteto Daniels fakulteto Vizualiųjų studijų docentas, literatūros mokslo daktaras (Duke universitetas). Jo kūriniai eksponuoti 2026 m. Whitney bienalėje, 12–ojoje Berlyno bienalėje (2022), 2018 m. Gvangdžou bienalėje, taip pat „Tate Modern“, Walker menų centre, ZKM, „MoMA PS1“, „de Young“ muziejuose. 2025 m. Duke universiteto leidykla išleido kolektyvinę monografiją „Informatics of Domination“, kurios bendraredaktoriai – Z. Blas, Melody Jue ir Jennifer Rhee. Tarptautiniame medijų meno ir teorijos žodyne yra įsitvirtinusios jo paties išplėtotos sąvokos: „informatic opacity“, „contra–internet“, „utopian plagiarism“, „metric mysticism“.
Pokalbis su menininku įvyko likus dviem savaitėms iki jo viešnagės Vytauto Didžiojo universitete. Z. Blaso vizitas organizuojamas „Transform4Europe“ (T4EU) aljanso vizituojančio profesoriaus programos pagrindu. T4EU vienija vienuolika Europos universitetų, siekiančių stiprinti aukštojo mokslo mainus ir akademinį mobilumą tarp didžiųjų ir mažesniųjų Europos akademinių centrų. VDU šiame aljanse dalyvauja nuo 2020 m.
Dvi savaites trunkančios programos metu Z. Blas ves intensyvius užsiėmimus studentams ir skaitys viešą paskaitą. Pagrindinės studentų grupės – Intermedijų meno ir Kūrybinių industrijų magistrantai. Viešoje paskaitoje laukiami visi. Ji įvyks gegužės 21 d., ketvirtadienį, 18 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7, Kaunas), VDU Kultūros dienų metu. Įėjimas nemokamas.
Zach Blas vizitas VDU vyksta tuo metu, kai Lietuvos meno laukas vis intensyviau sprendžia tas pačias įtampas, kurias jo darbas politizuoja jau du dešimtmečius. Užsiėmimai studentams ir vieša paskaita gegužės 21 d. – tai galimybė pamatyti, kaip teorija ir meninė praktika, sukurtos reaguojant į specifinį šiandienos technosocialinį kontekstą, gali ne tik diagnozuoti dabartį, bet ir leisti apie ją mąstyti kitaip.
