Vilniaus universiteto (VU) Diskusijų klube vakar vykusioje diskusijoje ieškota atsakymų į klausimus, kodėl vienus žmones už jų žiaurius poelgius greitai pavadiname monstrais, o sau patiems dažnai randame pateisinimų. Taip pat svarstyta, ar geras žmogus gali padaryti blogą poelgį, ar blogis yra įgimta savybė, ar aplinkybių pasekmė, ir ar riba tarp „gerų“ ir „blogų“ žmonių yra tokia tvirta, kaip mums norėtųsi tikėti.
Diskusijoje dalyvavo VU fizikė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė, teisės psichologė doc. Kristina Vanagaitė, filosofas Paulius Gritėnas ir žurnalistė Urtė Karalaitė.
Kodėl kitus teisiame, o save – teisiname?
Teisės psichologės dr. K. Vanagaitės teigimu, susidūrę su itin žiauriais nusikaltimais, dažnai norime tikėti, kad juos padarę žmonės iš esmės skiriasi nuo mūsų. Tai padeda paaiškinti nesuvokiamą elgesį ir išsaugoti įsitikinimą, kad patys niekada taip nepasielgtume.
Mokslininkė paminėjo vadinamąją fundamentaliąją atribucijos klaidą: kitų žmonių poelgius linkę aiškinti jų asmeninėmis savybėmis, o savuosius – susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kitaip tariant, kai blogai pasielgia kitas, sakome, kad jis blogas žmogus. Kai taip pasielgiame patys, prisimename nuovargį, patirtą neteisybę ar kitus savo elgesį pateisinančius veiksnius.
Vis dėlto, pasak dr. K. Vanagaitės, net ir tvirtomis moralinėmis vertybėmis besivadovaujantis žmogus, veikiamas autoriteto, grupės spaudimo ar kitų aplinkybių, gali pasielgti priešingai savo įsitikinimams. Netinkamas elgesys neretai vystosi palaipsniui: iš pradžių padaromas nedidelis pažeidimas, vėliau jam randamas pateisinimas, o ilgainiui tokie sprendimai gali tapti įprasti.
Istorijos iš Lietuvos kalėjimų
Žurnalistė U. Karalaitė, pasidalijusi patirtimi iš Lietuvos kalėjimų, kur jau ketverius metus vykdo projektą „Neišgirsti balsai“, iškėlė klausimą: „Ar iš blogo vaiko gali užaugti geras žmogus?“ Ji pasakojo apie nuteistųjų svarstymus, ar žmogus, nuo vaikystės nemokėjęs būti geras, apskritai gali išmokti gyventi kitaip, ir apie tuos, kurie nuo mažens jautėsi neturintys kitų pasirinkimų, tik nusikalstamą veiklą.
Tačiau ne visų nuteistųjų istorijos prasideda sudėtingoje vaikystėje ar nusikalstamoje aplinkoje. Žurnalistė prisiminė vyrą iš Pravieniškių, turėjusį kelis aukštojo mokslo diplomus, dirbusį užsienyje ir kūrusį verslą. „Susidūręs su finansiniais sunkumais, priklausomybėmis ir asmenine krize, jis sutiko gabenti narkotikus. Tai buvo sprendimas, pakeitęs jo gyvenimą“, – pasakojo U. Karalaitė.
Šie susitikimai privertė žurnalistę permąstyti visuomenėje įsitvirtinusį nuteistojo įvaizdį. Tarp kalėjimo sienų yra labai skirtingų žmonių – tiek sąmoningai ir pakartotinai nusikalstančių, tiek bandančių suprasti savo poelgius ir pakeisti gyvenimą. U. Karalaitė taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos bausmių vykdymo sistemos trūkumus, teigdama, kad vien žmogaus izoliavimas negarantuoja, jog jis išmoks gyventi kitaip, ypač jei nesuteikiama pakankamai psichologinės pagalbos ir resocializacijos galimybių.
Fizikoje blogis neegzistuoja
Fizikė dr. M. Mackoit-Sinkevičienė pasiūlė netikėtą požiūrį: fizikos dėsniai neturi moralinio vertinimo. Akmuo, krintantis nuo uolos ar tyčia nustumtas ant žmogaus, paklūsta tiems patiems fizikos dėsniams. Fizika gali aprašyti judėjimą, bet negali nustatyti, kuris veiksmas yra geras, o kuris blogas.
Vis dėlto dr. M. Mackoit-Sinkevičienė atkreipė dėmesį, kad sudėtingose sistemose gali atsirasti savybių, kurių neturi atskiros jų dalys. Panašiai, jos manymu, blogio sąvoka gali įgyti prasmę žmonių tarpusavio santykių ir visuomenės lygmeniu. Ji pasitelkė medžiagų atsparumo analogiją: kiekvienoje medžiagoje gali būti defektų, tačiau ar ji sulūš, priklauso ir nuo išorinės apkrovos. Žmogaus elgesį taip pat gali paveikti individualių polinkių, patirčių ir aplinkybių sąveika.
Kodėl mus traukia blogis?
Diskusijoje kilo paradoksalus klausimas: kodėl, bijodami blogio, esame patrauklūs istorijoms apie žiaurius nusikaltimus ir serijinius žudikus?
Filosofas P. Gritėnas teigė, kad blogis kultūroje gali būti ne tik moralinio pasmerkimo objektas, bet ir savotiška alternatyva nusistovėjusiai tvarkai, todėl kartais įgyja patrauklumo, net suvokiant jo keliamą grėsmę.
Psichologės K. Vanagaitės nuomone, žmogaus dėmesį natūraliai patraukia neįprasti, grėsmingi ir stiprias emocijas sukeliantys įvykiai. Domėjimasis nusikaltimais gali būti ir bandymas suprasti pavojų bei jam pasiruošti. Skaitydami kriminalines istorijas ar žiūrėdami filmus, galime saugioje aplinkoje išgyventi situacijas, kurių nenorėtume patirti realiame gyvenime. Tačiau, anot jos, kuo daugiau dėmesio skiriame nusikaltimams, tuo stipresnė gali tapti jų baimė, o tai skatina dar didesnį susidomėjimą.
Ar žmogus gali išmokti nebebūti blogas?
Nors diskusijos dalyviai skirtingai vertino blogio sampratą, jų mintys sutapo svarstant apie žmogaus gebėjimą keistis ir galimybę atsiriboti nuo savo padarytų blogų poelgių.
Dr. K. Vanagaitė pabrėžė svarbą atskirti žmogaus elgesį nuo jo tapatybės. Padaręs blogą veiksmą, žmogus neturėtų automatiškai savęs laikyti blogu. Tokia etiketė gali būti pavojinga, nes jei žmogus ima tikėti, kad yra blogas, jo elgesys gali vis labiau atitikti šį įsitikinimą.
Pasak psichologės, žmonės gali mokytis naujų įgūdžių, geriau suprasti savo elgesio priežastis ir keistis. Tam svarbios ne tik asmeninės pastangos, bet ir palanki aplinka.
U. Karalaitė pritarė, kad per darbo kalėjimuose metus ji sutiko žmonių, kuriems pavyko įveikti priklausomybes, pakeisti gyvenimo būdą ir sėkmingai sugrįžti į visuomenę.
Žodis, netelpantis į vieną apibrėžimą
Filosofas P. Gritėnas diskusijoje siūlė atsargiau vartoti patį žodį „blogis“. Jo teigimu, prieš svarstant, ar blogis egzistuoja, verta išsiaiškinti, apie ką iš tiesų kalbame – žmogaus veiksmą, moralinį vertinimą, visuomenės santvarką ar filosofinę idėją.
Skirtinguose kontekstuose ta pati sąvoka gali turėti vis kitą reikšmę. Mėginimas visus nepriimtinus veiksmus paaiškinti vienu žodžiu gali trukdyti suprasti tikrąsias jų priežastis.
Blogio sampratos neapibrėžtumas skatina permąstyti ir tai, kuo grindžiame savo teisingumo jausmą. Kai nėra universalaus kriterijaus, leidžiančio aiškiai atskirti gėrį nuo blogio, vis svarbesnis tampa gebėjimas išgirsti kitą, įvertinti skirtingas patirtis ir suabejoti savo pačių įsitikinimais. „Būtent susidurdami su skirtingomis patirtimis, išgirsdami kitų argumentus ir permąstydami savąsias nuostatas galime geriau suprasti, kokiomis vertybėmis vadovaujamės“, – sako filosofas P. Gritėnas.
Nors per daugiau nei dvi valandas trukusią diskusiją vienareikšmio atsakymo, ar blogis egzistuoja, rasti nepavyko, išryškėjo kita, galbūt svarbesnė mintis: blogį kituose atpažinti lengva, tačiau tam, kad suprastume jo prigimtį, kartais pirmiausia reikia išdrįsti pažvelgti į save.
