Universitetų vaidmuo demokratijai dažnai suprantamas per jų gebėjimą ugdyti kritinį mąstymą, pilietines kompetencijas ir atsparumą dezinformacijai. Tačiau universiteto demokratinė reikšmė gali plėtotis ir netikėtomis kryptimis, neapsiribojant iš anksto nustatytais tikslais, kaip rodo istorinės ir dabartinės Lietuvos patirtys.
Tarpukario Lietuvoje universitetas buvo ne tik mokslo centras, bet ir visuomenės ateities vizijų formavimo erdvė. Ginčuose dėl universiteto statuso ir autonomijos, akademinės laisvės principai įgijo reikšmę, o tokių intelektualų kaip Stasys Šalkauskis ir Pranas Dielininkaitis veikla, nors ir ribojama politinių sąlygų, padėjo formuotis naujai kritinei minčiai, kuri vėliau davė pradžią opoziciniam judėjimui ir svarstymams apie alternatyvias politines santvarkas.
Sovietmečiu, nors oficialiai universitetas turėjo tarnauti komunizmo ideologijai, kai kuriuose seminaruose studentai buvo skatinami savarankiškai mąstyti. Nepaisant ideologinės kontrolės ir „tylos sienos“, sukurti aplink nepatikimais laikytus mokslininkus, intelektinis gyvenimas nenutrūko. Vėlesniais metais, ypač per „Kultūros ir istorijos“ filosofų diskusijų klubą, universitetui priklausę intelektualai svarstė demokratizacijos, tautinės savimonės ir suvereniteto klausimus, o Meilės Lukšienės darbai apie demokratinę ugdymo mintį įgijo naują politinę reikšmę atkuriant nepriklausomybę.
Dabarties kontekste, planuojant universiteto veiklą, kyla iššūkis suderinti numatytus rezultatus (pvz., kompetencijų ugdymą) su platesne, sunkiai prognozuojama demokratine reikšme. Neturiu privilegijos retrospektyviai žinoti, kaip dabartinis intelektinis gyvenimas taps reikšmingas visuomenei. Nors planavimas ir tikslų nustatymas yra neišvengiami, svarbu išlaikyti atvirumą naujiems klausimams ir idėjoms, kurios gali kilti diskutuojant ir bendradarbiaujant. Tai apima ir gebėjimą įsivaizduoti kitokią demokratijos ateitį, o ne tik palaikyti esamą tvarką.
Analizuojant filosofų Hannah Arendt, Emmanuelio Levino ir Jacques’o Rancière’o įžvalgas, matyti, kad universitetas gali prisidėti prie demokratijos raidų ne tik palaikydamas dabartinę santvarką, bet ir atverdama erdvę naujoms pradžioms, kvestionuodama nusistovėjusias supratimo kategorijas ir keisdama politinio svarstymo ribas. Tokia „demokratinė vaizduotė“ leidžia universitetui tapti ne tik instrumentu siekiant iš anksto numatytų tikslų, bet ir erdve, kurioje gimsta naujos idėjos ir keičiasi supratimas apie viešąsias problemas. Svarbu išlaikyti galimybes žmonėms susitikti, mąstyti ir kurti kažką nauja, net jei šiandien negalime numatyti šios veiklos demokratinės reikšmės.
Komentarą rengė doc. dr. Rūta Petkutė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto tyrėja ir lektorė.
Publikacija yra Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto dalis, sutarties Nr. S-PD-24-147.
