Pirmą kartą Lietuvoje besilankantis Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) kartu su Vilniaus universiteto (VU) chorais ir Kameriniu orkestru surengs koncertų diptiką. Antrasis koncertų ciklo „Vilnius–Paris“ vakaras žada išskirtinę muzikinę patirtį, kurioje jungsis chorinė ir simfoninė muzika.
Šv. Jonų bažnyčioje susitiks daugiau nei 200 atlikėjų – Sorbonos universiteto choras ir orkestras, Vilniaus universiteto Kamerinis orkestras ir akademinis mišrus choras „Gaudeamus“. Programoje – Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos fragmentai, M. K. Čiurlionio simfoniniai bei sakraliniai kūriniai, koncerto pagrindiniu akcentu taps Franciso Poulenco „Gloria“ chorui, orkestrui ir sopranui. Solistė – Salomėja Petronytė.
„Labai norėčiau pakviesti publiką pasiklausyti šio koncerto. Tai ne tik retų svečių bendras koncertas su VU kolektyvais, bet ir puiki proga išgirsti retai Lietuvoje atliekamą F. Poulenco „Gloria“, o ką jau kalbėti apie tai, kad lietuviai ir prancūzai drauge atliks mūsų didžiojo klasiko M. K. Čiurlionio sakralinius ir simfoninius kūrinius“, – kvietė VU chorų meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė.
Koncerto Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios erdvėje pradžiai pasirinktos dvi kontrastingos Gustavo Mahlerio (1860–1911) Penktosios simfonijos dalys, atskleidžiančios skirtingus šio kūrinio dramaturginius polius. Simfoniją pradedantis Trauermarsch (gedulingas maršas) įveda klausytoją į dramatišką, įtampos kupiną pasaulį. Vienišas trimito garsas tampa tarsi likimo ženklu, iš kurio išauga griežtos maršo ritmikos ir skausmingo lyrizmo kupina muzikinė tėkmė. Šioje dalyje gedulas nėra statiškas – jis kinta, pulsuoja ir įgauna gilią vidinę, egzistencinę prasmę.
Simfonijos finalas – Rondo-Finale – atveria visiškai kitokią muzikinę erdvę. Čia po ankstesnių įtampų skamba gyvybingas, judrus ir šviesesnis muzikinis audinys. Energinga ritmika, temų dialogai ir kontrapunktinė plėtotė kuria veržlią, dinamišką tėkmę, vainikuojančią visos simfonijos dramaturginę kelionę.
Toliau koncerte be religinių M. K. Čiurlionio kūrinių chorui „Kyrie“, „Gloria“, „Sanctus“, skambės vienas ankstyvųjų kompozitoriaus orkestrinių kūrinių – „Kęstutis“, sukurtas 1902 m. Leipcige, studijų laikotarpiu. Kūrinys išliko tik nepilno fortepijono klavyro pavidalu, o originali orkestrinė partitūra buvo prarasta.1995 m. kompozitorius Jurgis Juozapaitis, remdamasis išlikusiais eskizais ir epistoliniu palikimu, atkūrė trūkstamas dalis ir pritaikė kūrinį orkestrui, atsižvelgdamas į Čiurlionio pastabas.
Muzikiniu požiūriu „Kęstutis“ atskleidžia pereinamąjį Čiurlionio kūrybos etapą. Chronologiškai tarp dviejų simfoninių poemų įsiterpusi uvertiūra žymi svarbų žingsnį brandesnės kompozitoriaus stilistikos link. Joje jau ryškėja tie polifoninio mąstymo ir tembrinės vaizduotės bruožai, kurie vėliau išsiskleidė jo fortepijoninėje kūryboje. Simbolinis kūrinio pavadinimas nukreipia į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio figūrą – istorinį valstybingumo ir pasipriešinimo simbolį. Šiuo aspektu uvertiūra gali būti suvokiama kaip ankstyvas bandymas muzikoje reflektuoti tautinės tapatybės idėją, kuri Čiurlionio kūryboje vėliau įgauna vis ryškesnę meninę formą.
Koncertą vainikuos Franco Poulenco (1899–1963) – vieno ryškiausių XX a. prancūzų kompozitorių – „Gloria“, skirtas sopranui, mišriam chorui ir orkestrui. Šio autoriaus kūryba išsiskiria savitu dualumu: lengvumas, ironija ir net teatrališkas žaismingumas čia susipina su giliu religiniu jautrumu ir introspekcija. Pats Poulencas yra taikliai apibūdinęs savo meninę prigimtį, sakydamas, kad joje dera „vienuolis ir gatvės berniukas“ , – ši priešprieša ryškiai juntama visoje jo muzikoje.
Ankstyvieji jo darbai pasižymi lengvumu, elegancija ir sąmoningu paprastumu, tarsi priešprieša vėlyvojo romantizmo patosui. Tačiau 1936 m. kompozitoriaus patirta asmeninė krizė ir religinis atsivertimas iš esmės pakeitė jo kūrybinę kryptį – nuo to laiko sakralinė muzika tapo viena svarbiausių jo veiklos sričių. Būtent „Gloria“ yra vienas reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių. Tai šešių dalių ciklas katalikiškos liturgijos tekstu, tačiau Poulencas jį interpretuoja itin savitai – derindamas iškilmingumą su netikėtu lengvumu, kartais net ir žaismingomis, kasdieniškumo atspalvį turinčiomis intonacijomis. Tai tarsi atsvara ankstesniems jo dramatiškiems opusams (Stabat Mater, Dialogues des Carmélites, La Voix humaine), kuriuose dominavo kančios ir egzistencinio skausmo temos.
Pirmasis koncertų diptiko „Vilnius–Paris“ vakaras, skirtas chorinei muzikai, vyks 2025 m. balandžio 24 d. 19 val. Koncertų ciklą organizuoja VU Kultūros centras.
Apie atlikėjus:
Sorbonos universiteto choras ir orkestras (COSU) – tai erdvė, kurioje susitinka akademinės studijos, meninė kūryba ir tarptautinė muzikinė patirtis. Kolektyvas vienija daugiau kaip šimtą studentų iš įvairių studijų sričių. Dauguma jų specializuojasi muzikos ir muzikologijos srityse, taip kurdami dialogą tarp teorijos ir atlikimo. Greta klasikinio repertuaro, COSU dėmesį skiria retai atliekamiems kūriniams ir pasaulinėms premjeroms. Choras ir orkestras koncertuoja prestižinėse Prancūzijos salėse – Philharmonie de Paris, Salle Gaveau ir Théâtre des Champs-Élysées, taip pat užsienyje, atstovaudami universiteto misijai meno, švietimo ir kultūros srityse.
Orkestro vadovas Nicolas Agullo yra tarptautiniu mastu pripažintas dirigentas, pasižymintis Europos ir Lotynų Amerikos muzikos repertuarų išmanymu. Choro vadovas Frédéricas Pineau – patyręs choro dirigentas ir pedagogas, dirbantis su įvairių epochų muzika – nuo ankstyvosios iki šiuolaikinės ir kino muzikos. Abu vadovai aktyviai puoselėja muzikos meną ir žinių perdavimą. COSU taip pat organizuoja atviras repeticijas, kūrybines dirbtuves ir įtraukiančius koncertus, stiprindamas ryšį su įvairiomis auditorijomis.
Sopranas Salomėja Petronytė – viena ryškiausių naujosios muzikos scenos atstovių Lietuvoje. Savo kūryboje ji nuolat siekia autentiškumo, reflektuoja menininko tapatybę ir ieško prasmingo santykio su atliekama muzika. Talentas ir muzikinis jautrumas lėmė, kad ji dažnai kviečiama atlikti naujų kūrinių premjeras, dalyvauti šiuolaikinės muzikos projektuose ir bendradarbiauti su Lietuvos bei užsienio kompozitoriais.
Vilniaus universiteto kamerinis orkestras – vienas svarbiausių universiteto muzikinių kolektyvų, aktyviai prisidedantis prie akademinės bendruomenės kultūrinio gyvenimo. Įkurtas 1979 m. iš nedidelio studentų ansamblio ilgainiui išaugo į brandų kamerinį orkestrą. Per daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius kolektyvas nuosekliai įgyvendina savo misiją – puoselėti kamerinės muzikos tradiciją ir kurti ryšį tarp universiteto bei plačiosios visuomenės. Orkestro repertuare svarbi vieta tenka baroko ir klasikinės muzikos kūriniams, tačiau kolektyvas nuolat plečia stilistines ribas, rengdamas ir romantinės bei šiuolaikinės muzikos programas.
Nuo 2023 m. jo meno vadovas ir dirigentas yra Modestas Jankūnas. Jis ne tik dirigentas, bet ir pedagogas, aktyviai veikiantis Lietuvos akademinės muzikos lauke. Jo plati pedagoginė veikla apima darbą įvairiose muzikos mokyklose, taip pat lektoriaus pareigas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Dar viena jo veiklos sritis – chorinis dirigavimas: jis vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos chorui „Muzika“. M. Jankūnas inicijuoja įvairias programas ir projektus, skatinančius universiteto bendruomenės įsitraukimą į kultūrinį gyvenimą bei plečiančius klasikinės muzikos sklaidą akademinėje aplinkoje.
VU choras „Gaudeamus“ – vienas seniausių, gausiausių ir žinomiausių studentų chorų Lietuvoje, bendrai muzikinei veiklai telkiantis skirtingų specialybių studentus. Per daugiau kaip aštuonis dešimtmečius trunkančią choro istoriją kolektyvas tapo neatsiejama VU kultūrinio gyvenimo dalimi ir svarbiu šalies chorinės kultūros reiškiniu, išugdžiusiu ne vieną muziką mylinčių žmonių kartą. Daugiau kaip septyniasdešimt narių buriantis choras nuolat dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, Baltijos šalių studentų chorų festivalyje „Gaudeamus“, taip pat daugelyje kitų festivalių ir konkursų Lietuvoje bei užsienyje, kur yra pelnęs daugybę apdovanojimų.
Chorui „Gaudeamus“ vadovaujanti Rasa Gelgotienė yra viena ryškiausių Lietuvos chorinės kultūros asmenybių, dirigentė, pedagogė ir ilgametė chorinės muzikos puoselėtoja. Jos veikla aprėpia platų lauką – nuo akademinio dirigavimo ir pedagogikos iki aktyvios koncertinės bei organizacinės veiklos Lietuvoje ir užsienyje. R. Gelgotienė yra Lietuvos chorų sąjungos prezidentė, dalyvauja Dainų švenčių kūrybinėse grupėse, diriguoja Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir Baltijos šalių studentų šventėje „Gaudeamus“, taip pat kviečiama kaip ekspertė ir vertinimo komisijos narė į tarptautinius konkursus. 2023 m. R. Gelgotienei įteiktas valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius už reikšmingą indėlį į chorinės muzikos puoselėjimą, inovatyvų darbą ir Lietuvos vardo garsinimą.
