Dar viena reforma? – taip ir matau nerimą ir sutrikimą mokytojų, tėvų ir moksleivių akyse per pastarąjį mėnesį viešumoje pasirodžius informacijai, kad Lietuvos švietimo taryba svarsto devynis, Seimo komitetas ir ministerija – dešimtą, o Prezidentūra pasiūlė vienuoliktą valstybinių brandos egzaminų pertvarkymo scenarijų. Todėl pirmas dalykas, kurį valstybės vadovams būtina suprasti ir visuomenę patikinti: matydami problemas ir suvokdami atsakomybę, pradedame diskusiją, tačiau nenumatome jokių praktinių pokyčių ne tik pagal įstatymą numatytus dvejus metus, bet ir ilgesnį laikotarpį.
Norėčiau atkreipti dėmesį į Prezidentūros iškeltas idėjas, kurių esmė – perėjimas prie trijų integruotų, visiems vienodų gimnazijos baigiamųjų egzaminų ir brandos darbo. Ši forma moksleiviams leistų išvengti painių pasirinkimų tarp keliolikos egzaminų, kai neretai dar nėra apsisprendę dėl tolesnio gyvenimo kelio. Sutrumpėtų patikrinimų laikas ir supaprastėtų jų įgyvendinimas, neliktų dabar iškylančio konflikto su kitų klasių ugdymo procesu. Bene svarbiausia – būtų įvairiapusiškiau vertinamas abituriento pasirengimas savarankiškai veikti šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tenka spręsti kompleksines problemas, nepakanka supratimo apie vieną ar vos kelis aspektus, plotmes.
Pirmasis nuogąstavimas – o ar nenukentės svarbiausių dalykų, kurie net kelis tūkstančius metų yra švietimo branduolyje, mokymasis. Tarpdalykiškumas nėra procesas, kuriame dalykai ištirpsta ir pranyksta, jis neįmanomas atmetus disciplinas, greičiau priešingai – tik gilus dviejų ir daugiau žinojimo krypčių išmanymas leidžia įžvelgti jų sąsajas, papildomumą ir perimamumą viena iš kitos, o tuomet integruoti. Tokie mokslai kaip biochemija arba bioarcheologija galėjo iškilti tik iš esmės pagilinus kiekvienos iš jų pavadinimuose sujungtų disciplinų tyrimus.
Ir istoriškai disciplinos nuolat viena kitą veikdavo ir persipindavo, vieni mokslai išaugdavo iš kitų, atsiskirdavo ir vėl jungdavosi. Antai fizika gimė iš filosofijos, istorija kaip akademinis dalykas emancipavosi iš filologijos tik XIX a., kas, beje, tuo metu labai juokino žymųjį filosofą Friedrichą Nietzsche. Modernizme sustiprėjusi disciplinų specializacija buvo neišvengiamas atsakas į smarkiai paspartėjusią žinių, duomenų, apskritai institucinę mokslo raidą. Valstybės tapo pajėgios vis daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, smarkiai augo mokslininkų ir jų publikacijų skaičius. Disciplinų raida didino duomenų skaičių, tačiau paradoksaliai pradėjo stabdyti fundamentalaus mokslo pažangą, nes didino atskirumą ir užsisklendimą. Todėl ilgainiui buvo atpažintas tarpdalykinio pažinimo poreikis ir šiuo metu pagrindiniai atradimai įvyksta mokslų sankirtoje. Bet kiek tai galima perkelti į mokymą?
Tarpdalykiškumas – nebloga teorija, bet švietimas yra be galo sudėtinga praktika. Būtent dėl praktinių, tinkamo įgyvendinimo, t. y. planavimo, testavimo ir diegimo etapų susikirtimo, nesudėliojimo, beatodairiškos skubos priežasčių pastaroji mokymo programų kaita sukėlė daug rūpesčių ir nepasitenkinimo. Daugumos dalykų dabartinės atnaujintos programos nėra blogesnės nei ankstesnės, netgi labiau atitinka šiuolaikinių moksleivių ir visuomenės poreikius, tačiau metodikų, mokymo priemonių ir mokytojams skirtos tobulinimosi pasiūlos vėlavimas lėmė streso ir pelnyto nepasitikėjimo būklę. Todėl toliaregiška idėja turi būti iš pradžių ilgai ir nuosekliai svarstoma, o paskui labai apgalvotai ir planingai diegiama. Pradėti dera nuo susivokimo ekspertų ir politikų sluoksniuose, kad tai keliolikos metų projektas, apimantis visas švietimo grandis. Tai – politinis įsipareigojimas, kuriame nebus galimybės tempti paklodę į savo trumpalaikių interesų pusę.
Maža to, toks projektas turi įtraukti ne tik kur kas kokybiškesnę nei dabartinė švietimo vadybą, ne tik politinį nuoseklumą, vizijos įgyvendinimo tęstinumą keičiantis Seimui bei Vyriausybei, bet ir mokyklos paskirties bei statuso visuomenėje permąstymą. Postmoderni filosofija kritikus išmokė įvardyti mokyklą kaip galios instituciją, represinę struktūrą ir susiejo su dogmatiško mąstymo diegimu. Tačiau tokiais ir panašiais žodžiais negatyviai apibūdinus aritmetikos veiksmus ar termodinamikos dėsnius, dėl kurių vargiai gali būti „laisvai diskutuojama“, bendresnis visų švietimo pagrindų neigimas ėmė plisti kaip virusas. Juk stropiai mokytis sunku, todėl dalykų integracija neturi suponuoti įsivaizdavimo, kad pasiūlytas lengvesnis kelias, leidžiantis išvengti didesnių pastangų. Vien todėl toliaregiško žvilgsnio pristigus jis išsyk atrodo patrauklesnis.
Jau trečias dešimtmetis, kai ne vieną atsivėrusią spragą mėginta užkišti metus solidžias lėšas į pažangių priemonių pirkimus. Technologinė modernizacija – nuo išmaniųjų lentų iki skaitmeninių simuliacijų – turi padėti sudėtingesnei, kompleksiškesnei mokomajai medžiagai įsišaknyti, o ne pridengti turinio nebuvimą ar bergždumą, užduočių testavimo ir metodinės analizės stoką. Antraip mokykla tampa panaši į tuos pavargusius tėvus, kurie nusikrato zyziančiu mažyliu įduodami jam į rankas išmanųjį prietaisą su žaidimu ar animaciniu filmuku. Apskritai akivaizdu, kad finansiniai ir techniniai sprendimai negali išspręsti esminių problemų, taip kaip algų didinimas ir stipendijos pasirinkusiems edukacines studijas savaime neatves ir nesugražins gabių žmonių į mokyklas, o tik tai kas tikrai svarbu – darbo aplinka, tobulėjimo perspektyva ir autoritetas.
Kai visose gyvenimo srityse vyksta vis dinamiškesnė kaita, ypač nelengva suvokti ir išlaikyti balansą tarp jos ir kokybiškam švietimui būtino stabilumo, nuoseklumo, tęstinumo. Nes žmogus vien bendrojo lavinimo sistemoje ugdomas 12 metų, o skaičiuojant nuo priešmokyklinių grupių iki universiteto baigimo – du dešimtmečius. Šioje kelionėje gali būti ir yra kelios gana skirtingos atkarpos, bet jos turi būti logiškai susietos, o perimamumas ir sistemiškumas jų viduje – neišvengiama sąlyga, kad ugdymas būtų rezultatyvus.
Ko ypač reikia švietimo ekosistemai – tai dinamikos ir pastovumo balanso, permainų pagal jos esmę atitinkančius periodus, sezonus, o ne tokios chaotiškos kaitos, kai šiandien vasara, rytoj jau žiema ar atvirkščiai. Programų, vadovėlių, reikalavimų ir vertinimo kriterijų stabilumas jokiu būdu nereiškia sąstingio. Priešingai, būtent aiškios, iš labai anksto žinomos veikimo taisyklės bei ribos įgalina mokytoją drąsiai kurti, eksperimentuoti, išbandyti naujas metodikas, rengti vienkartinius projektus, nes nėra grėsmės, kad iš dangaus nukritus egzaminų naujovei, nukentės moksleiviai.
Esu abiturientės tėvas, o visai neseniai ir sūnus šokinėjo per valstybinių brandos egzaminų karteles, tad mano rūpestį lengva pavadinti ir turinčiu asmenines patirtis. Tuo, kaip vyksta egzaminai, savo ruožtu, kokie studentai ateina į universitetą esu suinteresuotas kaip dėstytojas ir rektorius. Tačiau kitaip nei viešųjų pirkimų srityje, suinteresuotumas – mokytojų, moksleivių, mokslininkų, tėvų – švietime nėra tai, ko dera vengti arba į ką dera atsižvelgti pagal kokias nors formalias proporcijas. Priešingai, motyvuoto įsitraukimo, prisidėjimo, suvokimo, kad tai pats ilgalaikiškiausias nacionalinis, t. y. visų interesas stoka neleidžia sistemai veikti sėkmingiau.
Reformos deklaravimas dėl visų ligšiolinių klaidų ir nesusipratimų, neišvengiamai sulaukia netikrumo. Bet tai gali būti paskutinis galimybių langas atlikti prasmingą veiksmą ir ne tik išsaugoti švietimo proceso dalyvių tikėjimą, bet ir sustiprinti pasitikėjimą neišvengiamų ateities pokyčių akivaizdoje. Jei tik sugebėsime mobilizuoti intelektinį potencialą ir veikti ne pavienių žaidėjų, o valstybės ateities labui.
