Šiandien daliai šeimų kiekviena kelionė pas gydytoją, į reabilitaciją ar mokyklą prasideda nuo klausimo: kaip saugiai įkelti vaiką į nepritaikytą automobilį? Kaip kartu pakelti vežimėlį, pagalbines priemones, apsaugoti vaiką nuo skausmo ar traumos ir patiems nesusižeisti? Tokia sunkią negalią turinčių žmonių kasdienybė. 2025 m. pabaigoje šalyje iš viso gyveno apie 268,7 tūkst. asmenų su negalia, t. y. 9,3 proc. visų Lietuvos gyventojų, palyginti su 2024 m., asmenų su negalia skaičius padidėjo apie 16,25 proc.
Lietuvos Respublikos Seime penktadienį bus pristatytos Tikslinių kompensacijų įstatymo pataisos, kuriomis siūloma keisti ydingą lengvojo automobilio įsigijimo ir (ar) jo techninio pritaikymo išlaidų kompensavimo tvarką. Spaudos konferencijoje TS-LKD frakcijos, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narės Daiva Ulbinaitė ir Paulė Kuzmickienė kels ir platesnę problemą – žmonių su negalia skurdo rizikos rodikliai Lietuvoje yra gėdingi – skurdo rizikos lygis 2025 m. pasiekė 43,5 proc. ir buvo aukščiausias per pastaruosius 20 metų. Naujausiais turimais Eurostato duomenimis, tai blogiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje per pastaruosius 10 metų. Negalios skurdui mažinti reikalingas platus politinis susitarimas ir strateginiai sprendimai.
Spaudos konferencijoje dalyvaus Seimo narės Daiva Ulbinaitė ir Paulė Kuzmickienė, asociacijos „Maži žingsneliai“ atstovės Lina Bagdonienė ir Monika Drigotienė, taip pat šeima, auginanti dvynes su negalia – Laura Žižmarienė su dukromis Viktorija ir Kotryna.
Negalią turinčių žmonių judumo problema yra tik viena iš negalios skurdo rūšių. Pritaikyto transporto neprieinamumas yra tik viena iš kliūčių, kurios kasdien riboja žmonių su negalia galimybes mokytis, dirbti, gauti paslaugas, būti savarankiškiems ir gyventi oriai. Tuo pat metu dalis suaugusių žmonių su negalia, kuriems pritaikytas transportas yra būtinas kasdieniam gyvenimui, kompensacijos negali gauti vien todėl, kad dėl savo sveikatos būklės patys negali vairuoti. Pritaikytas automobilis šiais atvejais yra būtina sąlyga žmogaus su negalia saugumui, orumui, savarankištumui ir galimybei dalyvauti visuomenės gyvenime.
Kompensacijos skyrimas šiuo metu siejamas su formaliais kriterijais, kurie ne visada atspindi faktinį pritaikyto transporto poreikį. 2024 metais dėl kompensacijos skyrimo į SODRĄ kreipėsi 1570 asmenų ir šeimų, auginančių vaiką su negalia, iš kurių 319 atsisakyta skirti kompensaciją. 2025 metais dėl kompensacijos skyrimo kreipėsi 2314 asmenų ir šeimų, auginančių vaiką su negalia, iš kurių 531 atsisakyta skirti kompensaciją.
Spaudos konferencijoje apie tai, kad pritaikytas automobilis nėra patogumo ar privilegijos klausimas kalbės asociacijos „Maži žingsneliai“ atstovės-mamos Lina Bagdonienė ir Monika Drigotienė.
Seimo narių parengtomis pataisomis siūloma, kad valstybės parama būtų siejama ne su formaliais kriterijais, o su realiu žmogaus su negalia judumo poreikiu. Siūloma aiškiai įtvirtinti, kad lengvojo automobilio ar jo techninio pritaikymo kompensacijos poreikis galėtų būti nustatomas asmeniui, kurio judėjimo funkcijų sutrikimas yra ilgalaikis ir dėl kurio jam būtinas pritaikytas transportas saugiam ir oriam judėjimui – nepriklausomai nuo to, ar asmuo pats vairuoja transporto priemonę.
Taip pat siūloma tikslinti sąlygas šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, kad būtų vertinamas ne tik formalus pagalbos poreikio lygis, bet ir faktinis vaiko judėjimo funkcijos sutrikimas bei būtinybė naudotis specialiai pritaikytu transportu.
„Šios pataisos gimė iš labai konkrečių šeimų patirčių. Kai vaikas juda neįgaliojo vežimėliu, kai kiekvienas įkėlimas į nepritaikytą automobilį tampa rizika jo sveikatai ir šeimos narių saugumui, valstybė negali apsimesti, kad tai tik techninis patogumo klausimas. Kompensacija turi būti skirta žmogaus mobilumui, o ne formaliam vairuotojo pažymėjimo turėjimui. Jeigu žmogus pats negali vairuoti, tai nereiškia, kad jam nereikia gyventi, mokytis, gydytis, dirbti ir judėti. Specialiai pritaikyto automobilio kompensacijos klausimas labai aiškiai parodo, kaip formaliai veikianti sistema gali neatliepti realaus žmogaus gyvenimo“, – sako Seimo narė Daiva Ulbinaitė.
Pasak parlamentarės, šios pataisos yra konkretus ir būtinas žingsnis, tačiau kartu atveria platesnį klausimą – kiek dar valstybės sprendimų žmonių su negalia gyvenime remiasi ne realiu poreikiu, o formaliais kriterijais.
„Šiandien sprendžiama problema yra didesnio paveikslo dalis. Žmonių su negalia skurdo rizikos rodikliai Lietuvoje yra gėdingi, todėl turime sėsti prie bendro stalo ir siekti nacionalinio susitarimo. Reikia politinio apsisprendimo, kokių trumpalaikių ir ilgalaikių priemonių imsimės, kad negalia Lietuvoje nebereikštų skurdo, izoliacijos ir priklausomybės nuo atsitiktinių fragmentuotų sprendimų“, – teigia Seimo narė Paulė Kuzmickienė.
