Armėnija žengia proeuropietišku keliu po devintų parlamento rinkimų

2026 m. birželio 7 d. Armėnijoje įvyko devinti parlamento rinkimai šalies istorijoje, kurie tapo pirmąja reguliariaja balsavimo forma nuo 2017 m. Nugalėtoju tapo Nikolo Pašiniano proeuropietiškas „Pilietinis susitarimas“, kurio pergalę lėmė stiprios europietiškos nuotaikos šalyje. Šie rinkimai neatsiejami nuo kovoje su Rusijos manipuliacijomis ir dezinformacija vykusių permainų, panašių į tas, kurias neseniai patyrė Moldova. Armėnijos parlamentas, Nacionalinė Asamblėja, yra vienerių rūmų įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, kurioje penkeriems metams renkami ne mažiau kaip 101 narys. Šiuose rinkimuose 105 mandatus pasidalino „Pilietinis susitarimas“ (64 mandatai), „Stipri Armėnija“ (29 mandatai) ir blokas „Armėnija“ (12 mandatų). Du pastarieji blokai laikomi prorusiškais. Nors Armėnijoje gyvena apie tris milijonus gyventojų, jos diaspora siekia nuo penkių iki septynių milijonų, tačiau pagal dabartinę rinkimų sistemą, kaip ir nuo 2007 m. pakeitimų, užsienyje gyvenantys piliečiai negali balsuoti. Trijų pagrindinių parlamento jėgų pozicijos skiriasi geopolitiniu požiūriu: valdančioji partija siekia europinės integracijos ir santykių su kaimynais normalizavimo, o opozicija orientuojasi į Rusiją. N. Pašiniano kryptis yra glaudesni ryšiai su ES, reformos ir taikos sutarties su Azerbaidžanu įgyvendinimas, o tai yra strateginis persiorientavimas po 2020 m. Kalnų Karabacho konflikto ir nusivylimo Rusijos saugumo garantijomis. Opozicijoje esantis aljansas „Stipri Armėnija“, susijęs su milijardieriumi Samveliu Karapetianu, ir blokas „Armėnija“, vadovaujamas buvusio prezidento Roberto Kočaríanio, pasisako už glaudesnius ryšius su Rusija. Rinkimų kampaniją lydėjo didelio masto Rusijos dezinformacijos operacijos, nukreiptos prieš N. Pašinianą ir ES integraciją, taip pat ekonominis spaudimas per Rusijos eksporto draudimus. Armėnijos geopolitika yra glaudžiai susijusi su istorija, įskaitant Osmanų imperijos įvykdytus armėnų genocido pripažinimą ir uždarą sieną su Turkija nuo 1993 m., tačiau N. Pašinianas siekia normalizuoti santykius su Turkija ir Azerbaidžanu. Sprendžiant santykius su Azerbaidžanu, svarbi konstitucinė reforma ir problemiškas „Zangezūro koridoriaus“ klausimas, reikalaujantis didelio politinio drąsos abiejose pusėse. Nepaisant iššūkių, Armėnija tvirtai žengia proeuropietišku keliu, o taika regione, nors ir nevisavertė, yra reikšmingas pasiekimas.