Birželio 19-ąją ypatinga sukaktis – 90 metų – švenčia garsus Lietuvos teatro režisierius, metaforiškojo teatro kūrėjas ir vizionierius Jonas Jurašas. Šventiniai linkėjimai jam siunčiami iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Satorosos, jo namų – nuo teatro bendruomenės ir žiūrovų. Linkima stiprios sveikatos, dėmesio ir neblėstančios gerbėjų meilės bei pagarbos.
Per ilgą ir netrumpą kūrybinį kelią režisierius pastatė spektaklius tokiuose teatruose kaip Nacionalinis Kauno dramos teatras, Lietuvos rusų dramos teatras, Šiaulių dramos teatras, Lietuvos akademinis dramos teatras ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. 1967–1972 m. jis vadovavo Kauno dramos teatrui kaip vyriausiasis režisierius, tačiau vėliau iš pareigų buvo atleistas dėl politinių motyvų.
Vienas svarbiausių Jono Jurašo spektaklių iki 1972 m. laikotarpio apima: M. Bulgakovo „Moljeras“ (1968), „Mamutų medžioklė“ (1968), M. Šatrovo „Bolševikai“ (1970), K. Sajos „Šventežeris“ (1970), J. Glinskio „Grasos namai“ (1970), J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972).
Daugelis J. Jurašo pastatytų spektaklių Lietuvoje susidūrė su cenzūros apribojimais, buvo persekiojami ar draudžiami. Dėl šios priežasties, protestuodamas prieš kūrybinės laisvės suvaržymus, režisierius 1974 m. emigravo. Jis gyveno Austrijoje, Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Emigracijos metu jis sukūrė daugybę spektaklių JAV, Japonijos, Belgijos, Vokietijos ir Kanados teatruose.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, J. Jurašas grįžo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, pradėdamas naują kūrybos etapą. Jis atidarė Mažųjų scenų kiemelio Ilgąją salę su spektakliu A. M. Slucaitės-Jurašienės „Smėlio klavyrai“ (1990), lauke pastatė spektaklį pagal H. Pinterio pjesę „Kalnų kalba“ (1991), o Didžiojoje scenoje – A. Dorfmann „Mirtis ir mergelė“ (1992). Po kelerių metų intensyvaus darbo užsienyje, režisierius sėkmingai grįžo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, pristatydamas spektaklius „Antigonė Sibire“ (2010) pagal Aušros Marijos Sluckaitės pjesę, „Apsivalymas“ (2011) pagal Sofi Oksanen, ir „Balta drobulė“ (2012) pagal Antaną Škėmą, kuriai inscenizaciją parašė Aušra Marija Sluckaitė. Pastarasis spektaklis atidarė rekonstruotą Didžiąją sceną ir pelnė „Auksinį scenos kryžių“ (2012) už nacionalinės dramaturgijos inscenizaciją. 2014 m. režisierius po 40 metų pertraukos grįžo su nauja spektaklio „Barbora“ interpretacija.
2009 m. Jonui Jurašui buvo suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už modernios teatro kalbos plėtojimą ir legendos sugrąžinimą į šiuolaikinę Lietuvą. Menininkas taip pat apdovanotas „Fortūnų“ statulėlėmis (2011, 2015), Kauno miesto savivaldybės Santakos I laipsnio garbės ženklu (2016), LR Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2016) už išskirtinius nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, kūrybinę drąsą ir raišką. 2022 m. jam įteiktas teatro apdovanojimas „Auksinė teatro rūtos šakelė“ už gyvenimą, paliudytą teatru.
