Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, įgyvendindami didelį bioarcheologinį tyrimų projektą „XIII–XVIII a. Vilniaus gyventojų bioarcheologinė charakteristika ir jos raida“, sukūrė išsamią 2290 senovės Vilniaus gyventojų palaikų duomenų bazę. Šie tyrimai leido ne tik nustatyti mitybos, ligų ir traumų paplitimą, bet ir atskleisti socialinę nelygybę bei migrantų buvimą mieste.
Projekto vadovas, VU Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centro vadovas prof. Rimantas Jankauskas, pabrėžė, kad tokio masto duomenų bazės yra retos tarptautinėje praktikoje ir taps svarbiu šaltiniu tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkams. Tyrime dalyvavo VU, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, o duomenų analizei vadovavo prof. Audronė Jakaitienė.
Šiuolaikinė bioarcheologija, pasitelkusi antropologinius, archeologinius, istorinius ir pažangius laboratorinius metodus (įskaitant radiokarboninį datavimą ir izotopų analizę – C14, anglies, azoto, stroncio, deguonies), leidžia sužinoti apie senovės žmonių mitybą, gyvenimo sąlygas, augimo vietą ir socialinį statusą.
Mitybos skirtumai ir socialinė nelygybė
Mitybos tyrimai, grindžiami anglies ir azoto izotopų analize kaulų kolagene, parodė, kad nuo XIII iki XVIII a. vilniečių racionas keitėsi – augo baltymų, gėlavandenių žuvų ir gyvulinės kilmės produktų vartojimas, o mityba tapo mažiau abrazyvi. Šie pokyčiai galimai susiję su ekonominiais, aplinkos ir kultūriniais procesais. Socialinė nelygybė ryškiai atsispindėjo mityboje: aukštesnio socialinio statuso žmonės vartojo daugiau gyvulinių baltymų, kas rodo nevienodą prieigą prie maisto. Tačiau vaikystėje socialiniai skirtumai buvo mažiau pastebimi – elito ir paprastų miestiečių vaikai dažniausiai valgė panašų maistą.
Religijos įtaka ir kasdienis maistas
Religinė priklausomybė taip pat turėjo įtakos mitybai. Protestantų racionas buvo turtingiausias gyvulinių baltymų, katalikai užėmė tarpinę poziciją, o stačiatikių – mažiausia. Unitų vienuoliai maitinosi panašiai kaip kitų konfesijų socialinis elitas. Tokius skirtumus galėjo lemti religinės tradicijos ir pasninko praktikos.
Traumos ir smurtas mieste
Senovės Vilniaus gyventojai kaulų lūžius patirdavo dažniau nei kaimo ar mažesnių miestų žmonės, ypač lūžo šonkauliai ir plaštakų kaulai, kas atitinka istorinių šaltinių duomenis apie konfliktus ir smurtą mieste. Vyrai traumų patirdavo dažniau, bet laikui bėgant traumų skaičius tarp moterų taip pat augo, galimai dėl besikeičiančio jų vaidmens ekonominiame gyvenime. Netikėtai didesnis kaukolės traumų skaičius tarp elito atstovų rodė specifines rizikas, galbūt susijusias su ginkluotais konfliktais ar politinėmis kovomis.
Tuberkuliozė ir kitos ligos
Dažniausia nustatyta infekcinė liga buvo tuberkuliozė, kurios tikrasis sergančiųjų skaičius, mokslininkų manymu, galėjo būti daug didesnis. Nustatyta ir 8 trečiojo sifilio, keliolika navikų atvejų. Dantų ligos labiausiai paplitusios buvo XIII–XV a., vėliau situacija pagerėjo, bet XVII–XVIII a. vėl pablogėjo. Aukštesnio socialinio statuso žmonės turėjo geresnę burnos sveikatą, o moterys sirgo dažniau nei vyrai. Tolesnei ligų diagnostikai planuojama taikyti molekulinės biologijos ir paleogenetikos metodus.
Migracija ir atvykėliai
Stroncio ir deguonies izotopų analizė leido nustatyti asmenis, vaikystę praleidusius ne Vilniuje. Kai kurie vėlesnių laikotarpių atvykėliai buvo palaidoti neįprastai, pvz., Vilniaus Arkikatedroje aptikti trys jauni vyrai, galimai kilę iš Rytų, ir grupinio kapo Polocko g. gyventojai. Tai leidžia kalbėti ne tik apie geografinį judėjimą, bet ir apie socialinį mobilumą. Izotopiniai tyrimai pirmą kartą Lietuvoje leido konkrečiai identifikuoti pirmosios kartos migrantus.
Projekto rezultatas – išsami, tarptautiniu mastu išskirtinė Vilniaus gyventojų bioarcheologinių duomenų bazė, apimanti daugiau nei 500 metų miesto istoriją. Ji leis ateityje detaliau tyrinėti žmonių sveikatą, socialinę nelygybę, migracijas ir gyvenimo kokybę, suteikdama galimybę pažvelgti į miestiečių gyvenimą per jų biologinius pėdsakus.
Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutartis Nr. S-MIP-23-59.
