Tanzanija, Rytų Afrika. Klaipėdos universiteto (KU) doktorantė Vita Gardauskė sausio mėnesį grįžo iš mokslinės stažuotės Tanzanijoje, kur tyrinėjo sausumos ir jūrines saugomas teritorijas. Įspūdžiai iš šios kelionės – iš arti stebėti laukinius gyvūnus, tokius kaip liūtai prie palapinės, netoliese besiganantys zebrų būriai ar automobilį vijantis dramblys, bei gilintis į saugomų teritorijų valdymo iššūkius.
V. Gardauskė, KU Jūros tyrimų instituto fizinės geografijos doktorantė, savo mokslinių tyrimų temą paskyrė biologinės įvairovės išsaugojimui ir saugomų teritorijų plėtrai. Stažuotė, trukusi nuo 2025 m. lapkričio iki 2026 m. sausio, vyko bendradarbiaujant su Dar es Salamo universitetu pagal studentų mainų programą „Erasmus+“.
„Tai buvo lyg patekti į dokumentinį filmą. Niekada nemaniau, kad galėsiu taip arti stebėti laisvą ir nesurežisuotą laukinių gyvūnų gyvenimą“, – apie pirmuosius įspūdžius pasakojo V. Gardauskė. Ji prisiminė naktį girdėjusi netoliese medžiojančius liūtus, o ryte juos pamačiusi visai netoli savo palapinės. Kitą naktį palapines apsupę zebrų būriai leido jai užmigti klausantis žolę rupšnojant visai šalia. Vėliau teko patirti ir automobilį vijusį dramblį bei ant džipo užšokusį gepardą.
Nors kelionė tarp skirtingų Tanzanijos vietovių buvo ilga ir varginanti dėl automobilių gedimų bei kitų nenumatytų aplinkybių, jos leido aplankyti vertingos medžiagos suteikusias teritorijas ir išmokti lankstumo prisitaikant prie neplanuotų situacijų.
Tanzaniją mokslininkė pasirinko, nes šalis dažnai literatūroje pristatoma kaip pavyzdinė valstybė, sukūrusi platų saugomų teritorijų tinklą. „Man buvo svarbu ne tik apie jį paskaityti, bet ir pačiai pamatyti, kaip ši sistema veikia, kokie veiksniai lemia jos plėtrą, kaip pasiskirsto institucijų atsakomybės ir su kokiais iššūkiais susiduriama klimato kaitos sąlygomis“, – aiškino doktorantė.
Nacionaliniai parkai – Serengetis, Manjara, Tarangirė, Ngorongoro saugoma teritorija – nustebino švara, griežta priežiūra ir, žinoma, neįtikėtina laukinių gyvūnų gausa. V. Gardauskė bendravo su parkų darbuotojais ir gidais, domėjosi teritorijų valdymu bei lankytojų elgesio kontrole, pabrėždama griežtas taisykles, tokias kaip draudimas išlipti iš automobilio ar nuklysti nuo nustatytų kelių.
Jūrinės saugomos teritorijos paliko kiek kitokį įspūdį. „Jeigu sausumos saugomos teritorijos nustebino gerąja prasme, jūrinė dalis labiau liūdino, nes čia pamačiau daugiausiai problemų. Ypač susijusių su intensyviu turizmu ir jo poveikiu aplinkai“, – pasakojo ji. Pavyzdžiais ji įvardijo šimtus laivelių, persekiojančių delfinus, ir turistų veiklą, niokojančią jūros dugną nuotraukoms socialiniams tinklams. Nors vietos universitetas ir tyrėjai aktyviai šviečia bendruomenę, pokyčiams reikia laiko.
Stažuotės patirtis, apimanti tiek sėkmingus pavyzdžius, tiek iššūkius, bus naudinga disertacijoje. „Kartais būtent kontrastai leidžia aiškiausiai pamatyti, kodėl vienose vietose saugomų teritorijų tinklas veikia sėkmingai, o kitose susiduriama su sunkumais“, – sakė V. Gardauskė, siejanti įžvalgas su galimybėmis pritaikyti jas ir Baltijos jūros kontekste.
Apie stažuotės galimybę doktorantė sužinojo iš KU Tarptautinių ryšių tarnybos. Po sėkmingai pateiktos paraiškos ir ilgai trukusio netikėjimo, kad tai realybė, ji sulaukė palaikymo iš universiteto darbuotojų, padėjusių susisiekti su Dar es Salamo universitetu ir pasirūpinti dokumentais.
„Įgyvendinau svajones, kurių pati dar nebuvau spėjusi aiškiai susiformuluoti. Kelionė padėjo geriau suprasti saugomų teritorijų valdymą ir savo akimis pamatyti, kaip teorija atrodo praktiškai. Tai buvo labai stipri profesinė ir asmeninė patirtis“, – apibendrino V. Gardauskė, ragindama kitus studentus ir doktorantus nepraleisti panašių galimybių.
