Naujai įrengtos viešosios erdvės džiugina gyventojus, tačiau praėjus vos metams ar dvejiems, vaizdas neretai pasikeičia – suolų lentos sutrūkinėja, šiukšliadėžės surūdija, žaidimų aikštelių įranga apsilupa, o kai kur jos tiesiog apauga samanomis. Įprasta būtų kaltinti drastiškus temperatūrų svyravimus, lietų ar lietuviškas žiemas. Vis dėlto specialistai sako, kad oras – tik viena iš priežasčių, lemiančių, kodėl vienose viešosiose erdvėse įranga tarnauja gerokai ilgiau nei kitose.
Gyventojai pirmiausia pastebi rezultatą – sutrupėjusią vaikų žaidimų aikštelės dangą, neveikiantį išmanųjį suoliuką ar papilkėjusį medinį suolą, ant kurio nebesinori prisėsti. Atrodo, ką tik viskas buvo nauja ir štai erdvė jau nejauki. Pasak sprendimų viešosioms erdvėms įmonės „Bipa“ projektų vadovo Vitalijaus Počemos, vienais atvejais problemos atsiranda nuo netinkamos eksploatacijos, kitais – nuo medžiagų pasirinkimo ar sprendimų, priimtų įrenginėjant viešąją erdvę.
Ko nėra reikalavimuose, po kelerių metų matyti plika akimi
„Gamta įrangai kenkia mažiausiai, ją paveikia vandalizmas, nepriežiūra arba įranga greičiau sensta dėl to, kad buvo naudojamos nekokybiškos medžiagos. Jeigu plieninė suolo konstrukcija po dvejų ar trejų metų pradeda rūdyti, vadinasi, ji buvo netinkamai paruošta dažymui, naudojant cinko druską. Lauko sąlygos tam reikšmės beveik neturi. Normaliai cinkuotas suolas gali tarnauti 15-20 metų”, – sako ekspertas.
Pasak jo, tas pats galioja ir konstrukcijų tvirtumui – mikroįtrūkimai nuo šalčio neatsiranda. Jeigu jie atsirado, tai reiškia buvo blogai apskaičiuotos apkrovos. Įrenginys turėtų būti suprojektuotas taip, kad laikytų.
Kalbant apie plastiką, vieni plastikiniai elementai išlaiko spalvą ir tvirtumą, kiti vos po pusmečio pastebimai pakinta. „Kokybiškas plastikas yra atsparus ultravioletiniams spinduliams, o prastesnis po kelių sezonų pradeda blukti. Tik problema ta, kad viešųjų pirkimų reikalavimuose dažniausiai nėra nurodoma, jog plastikas turėtų neišblukti, nereikalaujama jo kokybės, todėl netrukus vaizdas ir pradeda liūdinti”, – paaiškina V. Počema.
Pasak eksperto, panašia logika dažnai įrengiamos ir sporto dangos, pasirenkami sprendimai, kuriuose neapgalvojamas vandens nutekėjimas ir tuomet dėl drėgmės ir šalčio danga ima skilinėti.
„Yra daugybė sprendimų, kurie padeda tokių problemų išvengti. Pavyzdžiui, kai kurie gamintojai siūlo specialias technologijas, leidžiančias vandeniui greičiau nutekėti ir neužsilaikyti po danga. Ilgaamžiškumas šiandien yra apgalvojamas dar kuriant gaminį. Taigi, čia reiktų užduoti klausimą, kokie sprendimai yra pasirenkami konkrečiam projektui ir kokiais kriterijais vadovaujamasi juos renkantis. Tačiau vykdant viešuosius pirkimus, pagrindinis klausimas – kaina. Dėl to dažnai nukenčia kokybė: pasirenkama pigiausia mediena ar kitos medžiagos, minimalaus leistino storio metaliniai elementai, nesudėtingos technologijos bei kiti dalykai. Todėl natūralu, jog pigi įranga netarnauja ilgai“, – kalba ekspertas.
Papilkėjusios medienos keisti nebūtina
Dar viena detalė, kuri verčia gyventojus kraipyti galvą – tai medinių suolų ar kitų įrenginių iš medžio papilkėjimas. Susidaro įspūdis, kad ji jau baigia susidėvėti, tačiau V. Počėma paaiškina, kad dažniausiai tai tik natūralus medienos senėjimo procesas, neturintis įtakos jos tvirtumui.
„Jau senokai suolams gaminti praktiškai nebenaudojami spygliuočiai, nes tai minkšta ir sakus leidžianti mediena. Dažniausiai pasirenkamas juodalksnis, ąžuolas, uosis ar kito kietmedžio mediena, kuri specialiai apdorojama, kad būtų kuo atsparesnė lauko sąlygoms. Jeigu vienintelis tikslas – išlaikyti pradinę spalvą, medieną pakanka periodiškai perlakuoti. Tačiau tai daugiau estetinis klausimas”, – paaiškina ekspertas. Ir priduria, kad maumedis dažnai laikomas ilgaamže medžiaga, tačiau dėl natūralaus medienos judėjimo jis ne visada pasiteisina, nes kartais tiesiog stovėdamas išrauna varžtus.
V. Počėmos teigimu, jei mediena iš esmės yra kokybiška, reguliariai prižiūrima ir kasmet perlakuojama, ji puikiai gali atrodyti ir 10 metų.
Vaikų žaidimų aikštelių įrangos ir dangų kontrolę visoje Lietuvoje atliekanti įmonė „Inspectum“ kasmet vertina šimtus viešųjų erdvių. Jos vadovas Sergejus Kazunko iš patirties paantrina, kad įrangos ilgaamžiškumas priklauso nuo medžiagų pasirinkimo ir priežiūros.
„Kartais sakoma, kad esą viena ar kita medžiaga netinka laukui. Bet daugeliu atvejų tai netiesa. Ta pati mediena gali tarnauti visiškai skirtingai, nes viena būna impregnuota, apsaugota nuo drėgmės dar gamykloje, o kita paruošta atsainiai. Po kelerių metų skirtumas bus jau akivaizdus”, – paaiškina S. Kazunko.
Jautriausia įranga, pasak jo, yra pagaminta iš faneros. Jeigu fanera nėra prižiūrima nuo pat įrengimo momento, ji pradeda sluoksniuotis ir po 3-4 metų netekusi atsparumo, pradeda deformuotis. Panašiai ir mediniai statramsčiai – atraminiai įrangos elementai –jeigu jų niekas periodiškai nepadengia apsaugine danga, po 4-5 metų jie pradeda skilinėti bei pūti. Ypač, jei žiemos ilgesnės. Nes statramsčiai būna paskandinti sniege ir gauna daugiau drėgmės.
Kartais tiesiog užteka priveržti vieną varžtą
„Bipa“ projektų vadovo V. Pačėmos teigimu, visi įrenginiai turi eksploatacijos taisykles, tačiau jos neretai prisimenamos tik tada, kai atsiranda pirmieji gedimai. Tuomet ieškoma priežasties, nors daugelio problemų buvo galima išvengti.
„Pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelės dangos eksploatacijos taisyklėse aiškiai parašyta, kad ant jos negali važiuoti jokios ratinės priemonės – net paspirtukai. Bet radus ratų vėžes, paaiškėja, kad per dangą važinėjo sniego valymo technika”, – patirtimi dalinasi „Bipa“ atstovas.
Jo teigimu, įranga turėtų būti reguliariai prižiūrima – tikrinami varžtai, jungtys, pildomi priežiūros žurnalai. „Jeigu kažkas pradėjo klibėti, dažniausiai užtenka tiesiog priveržti. Bet jeigu metus ar dvejus niekas į tai nekreipia dėmesio, detalė galiausiai lūžta. Labai dažnai eksploatacijos taisyklės perskaitomos tik tada, kai jau kažkas atsitiko”, – tikina ekspertas.
Vis dažniau viešosiose erdvėse atsiranda išmaniųjų suolų, dviračių remonto stotelių ar kitų elektronikos sprendimų, kuriems taip pat reikia elementarios priežiūros. „Išmanusis suolas tikrai neveiks, jeigu saulės panelę dengs pusė metro sniego. Reiktų jį reguliariai valyti, stiklas juk grūdintas – perbraukus su šluota jam nieko neatsitiks. Būna ir taip, kad saulės baterijomis maitinamas suolas pastatomas pavėsyje”, – aiškina V. Počema.
Pasak V. Počėmos, nemažai žalos viešosioms erdvėms padaro ir piktavalių tyčiniai veiksmai. „Armuotos virvės pačios nenuplyšta – jos būna nupjaunamos. Varžtai irgi patys neišsisuka. Dviračių remonto stotelėse dingsta įrankiai. Galiausiai, nereiktų taip galvoti, kad viešojoje erdvėje užtenka daiktą tiesiog pastatyti. Juk namuose prižiūrime grindis, baldus, stogą. Viešosiose erdvėse žmonių srautai kur kas didesni, todėl natūralu, kad reikia ir daugiau dėmesio”, – kalba ekspertas.
