Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Miškininkystės skyriaus specialistė Laura Gaižauskaitė pasakoja, kad jos meilė gamtai prasidėjo nuo jaunų dienų ir paskatino pasirinkti miškininkystės studijas. Pirmąjį savo žygį ji įveikė aštuntoje klasėje, avėdama paprastus sportinius batelius, ir patyrė daugybę pūslių, tačiau džiaugsmas įveikus trasą buvo dar didesnis.
Įkvėpė senelis
L. Gaižauskaitė augo Jurbarko rajone, kur jos senelis, mylintis mišką, dažnai imdavo ją kartu. Mokykla, esanti netoli girininkijos, bendradarbiavo su tuometine Jurbarko urėdija, todėl Laura aktyviai dalyvavo jaunųjų miško bičiulių veikloje. Šios patirtys paskatino ją rinktis miškininkystės studijas tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete, kur ji liko, nes jai patiko profesiniai dalykai ir mokomosios praktikos.
Kai teoriją pakeitė praktika
Pirmąją darbo vietą L. Gaižauskaitė rado Viešvilės girininkijoje, kur 2019 m. pradėjo dirbti girininko pavaduotoja. Nors iš pradžių jautėsi nedrąsiai ir manė, kad trūksta praktikos, su patyrusiu kolega ji tapo puikia komanda. Vėliau ji dirbo kitose girininkijose, tapo miško išteklių specialiste Jurbarko regioniniame padalinyje, o šiuo metu dirba VMU Miškininkystės skyriaus specialiste.
Anksčiau įsivaizdavusi, kad daug laiko praleis miške, dabar Laura pripažįsta, kad darbe tenka nemažai laiko praleisti prie kompiuterio, todėl grįžusi namo stengiasi būti aktyvi.
Dienos norma – apie dvidešimt kilometrų
Noras judėti natūraliai peraugo į aistrą žygiams, kuriuos ji apibūdina kaip teikiančius įsimintinus vaizdus, vidinę ramybę ir atitrūkimą nuo kasdienybės. Ji yra sukaupusi daugiau kaip tūkstantį kilometrų žygio pase, o jos žygių geografija išsiplėtė už Lietuvos ribų – ji keliavo Zakopanėje, Dolomituose, Madeiroje, Velse, o neseniai grįžo iš dviejų savaičių žygio po Balkanų kalnus per Albaniją, Kosovą ir Juodkalniją.
Pagrindinis Balkanų maršrutas truko dešimt dienų ir siekė 192 km, tačiau su papildomais pasivaikščiojimais bendras nuotykio ilgis siekė apie 250 km. Per dieną jie vidutiniškai nueidavo apie 20 km, tačiau kalnuose svarbesnis rodiklis buvo vertikalus pakilimas, siekęs iki dviejų tūkstančių metrų per dieną.
Prieš kelionę Laura treniravosi su 12 kg kuprine, o Balkanuose nešėsi 15 kg sveriančią kuprinę. Nors Lietuvoje treniravosi vaikščiodama šlaitais palei Kauno marias, susidūrusi su tikrais kalnais, ji patyrė lengvą šoką.
Svetingumas, kuris įstrigo atmintyje
Kelionės metu jie susidūrė su ekstremaliomis oro sąlygomis – nuo 39 laipsnių karščio slėniuose iki sniego ir šaltų naktų aukščiau. Nors planavo miegoti palapinėse ir maudytis upėse, dažniau rinkosi svečių namus, nakvodami palapinėse tik tada, kai nebelikdavo laisvų kambarių. L. Gaižauskaitei ypatingai įsiminė vietinių gyventojų svetingumas, paprastumas ir nuoširdus noras padėti. Vieną dieną, užklupus stipriai audrai, juos nuo kalno iki miestelio pavežėjo vyras su pikapu, pasirūpino nakvyne ir šiltu maistu. Kitas svarbus prisiminimas – kukliai gyvenančių žmonių noras dalintis maisto atsargomis, net jei jų nedaug.
Pavargusi, bet pailsėjusi
Laura teigia, kad jėgų tokioms kelionėms suteikia darbas su savimi ir ramybė, kurią ji atranda gamtoje. Nors kūnas primena apie save skausmais, dienos planas tampa paprastas: atsikelti, pasiekti kitą tašką. Tai fiziškai vargina, bet suteikia galvai ramybės. Jau grįžusi iš žygio, Laura planuoja kitą – trumpesnį maršrutą Piko kalne Azorų salose ir ilgesnį žygį Alpėse.
