Kai elektroninės cigaretės pradėjo sparčiai plisti, jos buvo pristatomos kaip modernesnė ir saugesnė alternatyva įprastam rūkymui. Logika atrodė paprasta: nėra degimo, nėra tabako dūmų, vadinasi, turėtų būti mažiau ir žalos.
Dalis šios logikos suaugusiam ilgamečiam rūkančiajam turi pagrindą. Visiškai atsisakius deginamo tabako galima sumažinti dalį su degimo produktais susijusios žalos. Tačiau per ilgai žiūrėjome tik į vieną klausimą – ar elektroninė cigaretė mažiau žalinga už įprastą. Gerokai per vėlai paklausėme kito: kas pradės ją vartoti?
Čia, mano manymu, mokslas, medicina ir politika pavėlavo. Kol laukėme ilgalaikių duomenų ir ginčijomės dėl santykinės rizikos, pats produktas keitėsi daug greičiau. Atsirado tūkstančiai skonių, ryškus dizainas, maži lengvai paslepiami įrenginiai ir nikotino druskos.
Būtent nikotino druskos labai pakeitė patį vartojimą. Jos leidžia elektroninių cigarečių skystyje naudoti didesnę nikotino koncentraciją taip, kad įkvepiamas aerozolis mažiau dirgintų gerklę ir būtų lengviau toleruojamas. Kitaip tariant, organizmas gali gauti nemažą nikotino dozę be tokio nemalonaus pojūčio, kuris anksčiau veikė tarsi natūralus stabdis. Tai ypač pavojinga pradedančiajam: produktas atrodo švelnus, saldus ar gaivus, tačiau priklausomybę sukelianti nikotino dozė dėl to netampa mažesnė. Kai kuriuose šiuolaikiniuose įrenginiuose nikotinas į organizmą gali būti pristatomas labai efektyviai.
Produktas, pradžioje pristatytas kaip alternatyva suaugusiam rūkančiajam, tapo labai patogus ir tam, kuris iki tol apskritai nikotino nevartojo.
Tai ypač svarbu, kai tas žmogus yra dvylikos ar trylikos metų. Paauglys nėra mažas suaugęs žmogus. Jo smegenys dar vystosi, o nikotinas yra stipriai priklausomybę sukelianti medžiaga. Todėl kalbėdami apie jaunimą negalime apsiriboti suaugusio vartotojo pasirinkimo argumentu. Vaikas nėra dar vienas rinkos segmentas.
Pasaulio sveikatos organizacija šiandien labai aiškiai kalba apie tabako ir nikotino pramonės pastangas skoniais, dizainu, skaitmenine rinkodara ir naujais produktais pritraukti jaunus vartotojus. Verslo logika paprasta: mažėjant tradicinių tabako gaminių vartojimui, rinkai reikia naujų vartotojų ir naujų nikotino vartojimo formų. Todėl jaunimas tampa ypač svarbia auditorija.
Lietuvoje tai jau ne teorinė problema. Elektroninių cigarečių pardavimas nepilnamečiams draudžiamas, tačiau 2024 m. Europos mokyklų alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo tyrime net 55,6 proc. Lietuvos moksleivių nurodė, kad panorėję elektroninių cigarečių gautų lengvai arba labai lengvai. Dar daugiau – vidutinis pirmojo elektroninės cigaretės pabandymo amžius Lietuvoje siekė vos 12,9 metų.
Tai labai svarbi pamoka: neužtenka priimti taisyklę – valstybė turi mokėti ją įgyvendinti. Jei nepilnametis gana lengvai gali nusipirkti produktą, kurio jam parduoti negalima, problema yra ne tik vaiko elgesys. Tai ir mūsų kontrolės sistemos problema.
Todėl argumentas „uždrausite – viskas nueis į šešėlį“ manęs neįtikina. Taip, tokia rizika reali. Bet išvada negali būti „todėl nieko nedarykime“. Jei priimame taisykles, turime kartu stiprinti internetinės prekybos kontrolę, realų amžiaus patikrinimą, siuntų ir nelegalios prekybos priežiūrą. Valstybė negali savo nesugebėjimo užtikrinti galiojančių taisyklių paversti argumentu prieš naujas visuomenės sveikatos priemones.
2025 m. į gydymo įstaigas dėl sveikatos sutrikimų po elektroninių cigarečių vartojimo kreipėsi 974 vaikai ir jaunuoliai. Būtina kalbėti tiksliai: tai nėra 974 įrodyti apsinuodijimai būtent vienkartinėmis elektroninėmis cigaretėmis. Tačiau 974 jauni žmonės, kuriems po elektroninių cigarečių vartojimo prireikė medikų pagalbos, gydytojui yra pakankamai aiškus signalas, kad problema nėra nei teorinė, nei nereikšminga.
Todėl Seime ir inicijavau įstatymo projektą, kuriuo siūloma Lietuvoje uždrausti vienkartines elektronines cigaretes. Jį palaiko skirtingų frakcijų parlamentarai, ir man svarbiausia ne šiandien suskaičiuoti kiekvieną parašą. Svarbiau, kad jų daugėtų ir kad vaikų apsauga nuo nikotino priklausomybės netaptų dar vienu valdančiųjų ir opozicijos ginčo objektu.
Juolab kad Lietuva šiuo keliu neitų viena. Europos Komisija jau yra pritarusi nacionalinėms priemonėms dėl vienkartinių ar tam tikrų elektroninių cigarečių draudimo Belgijoje, Prancūzijoje, Bulgarijoje, Airijoje, Austrijoje ir Ispanijoje. Belgijoje, Prancūzijoje ir Bulgarijoje vienkartinių elektroninių cigarečių draudimai jau taikomi, o Airijos, Austrijos ir Ispanijos nacionalinėms priemonėms Komisija pritarė 2026 metais. Tai nėra lietuviškas eksperimentas – tai vis aiškiau ryškėjanti Europos kryptis.
Ir čia verta prisiminti ne tokią jau seną istoriją. Kai buvo siūloma uždrausti rūkyti restoranuose, baruose, darbo vietose ir kitose viešose erdvėse, girdėjome labai panašius argumentus: valstybė per daug kišasi, verslas nukentės, klientai išeis, žmonės vis tiek rūkys, gal užtektų geresnės ventiliacijos. Tabako pramonė tokiems ribojimams aktyviai priešinosi.
Šiandien daugeliui net sunku patikėti, kad kažkada buvo normalu rūkyti lėktuve ar restorane šalia vaikų. Tai, kas anuomet buvo vaizduojama kaip radikalus kišimasis į laisvę, šiandien atrodo elementari visuomenės sveikatos norma. Pasikeitė ne žmogaus prigimtis – pasikeitė visuomenės norma.
Todėl turėtume būti atsargūs ir dabar girdėdami labai panašius argumentus. Vienas jų – ekonominis. Galime išgirsti, kad ribojant elektronines cigaretes valstybė neteks akcizų ar kitų pajamų. Fiskalinį poveikį, žinoma, reikia skaičiuoti. Tačiau valstybės biudžetas negali būti grindžiamas logika, kad kuo daugiau jaunų žmonių vartos priklausomybę sukeliantį produktą, tuo daugiau surinksime mokesčių.
Akcizai turi būti priemonė mažinti vartojimą ir kompensuoti visuomenei daromą žalą, o ne argumentas išlaikyti produktą rinkoje vaikų sveikatos sąskaita
Kitas dažnas argumentas – kad elektroninės cigaretės gali būti žalos mažinimo priemonė suaugusiam rūkančiajam. Taip, šią diskusiją reikia palikti atvirą ir grįsti duomenimis. Tačiau negalime vienos suaugusių rūkančiųjų grupės argumento išplėsti iki teisės rinkai siūlyti bet kokį produktą bet kokiu dizainu ir forma. Viena yra padėti rūkančiam suaugusiajam mažinti žalą. Visai kas kita – normalizuoti nikotino vartojimą naujai kartai, kuri anksčiau apskritai nerūkė.
Naivu būtų manyti, kad tokie sprendimai bus priimami be stipraus pramonės spaudimo ir lobizmo. Tabako pramonė dešimtmečius priešinosi reklamos ribojimams, įspėjimams ant pakuočių, rūkymo draudimams viešose vietose ir akcizams. Verslą reikia išklausyti. Tačiau vaikų sveikatos politikos negalime rašyti pagal tai, kaip išsaugoti vieno ar kito produkto pardavimus.
Vyriausybės veiksmų plane vienkartinių elektroninių cigarečių draudimas jau numatytas. Seime konkretus projektas registruotas, jį palaiko įvairių politinių jėgų atstovai, o kitos Europos šalys jau eina tuo pačiu keliu. Todėl dabar svarbiausias klausimas nebe „ar dar reikia diskutuoti?“, o ką darome, kada darome ir kaip užtikriname, kad priimtos taisyklės realiai veiktų.
Vien draudimas jaunimo priklausomybių problemos neišspręs. Reikės kontrolės, prevencijos, pagalbos jau priklausomiems paaugliams ir nuolatinės naujų nikotino produktų stebėsenos. Bet tai nėra priežastis nedaryti vieno žingsnio todėl, kad jis neišsprendžia visko.
Tabako kontrolės istorijoje visuomenės sveikata ne kartą pavėlavo. Iš pradžių atsirasdavo produktas ir milijonai vartotojų, tada dešimtmečiai ginčų, o tik po to – rimtas reguliavimas.
Su elektroninėmis cigaretėmis neturime teisės dar kartą laukti dešimtmečius, kol užaugs nauja priklausomų vartotojų karta.
Todėl klausimas man labai paprastas: ar valstybė sugebės apsaugoti vaiką greičiau, negu nikotino pramonė spės užsiauginti naują vartotoją?
