Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Radvilų rūmų dailės muziejuje vykusioje šiuolaikinio meno parodos „(Ne)saugumo ribos“ diskusijoje menotyrininkė Agnė Narušytė, klimatologas Justas Kažys ir klimato tyrėjas Silvestras Dikčius, moderuojami parodos kuratorės Skaidros Trilupaitytės, nagrinėjo saugumo sampratos poslinkius, globalius ateities scenarijus ir meteorologinių prognozių svarbą. Diskusijoje aptarta, kaip šalia vykstantis karas ir klimato krizė veikia individų ir kolektyvų psichiką, keičia kasdienybę ir formuoja ateitį, peržengdamos tradicines valstybių sienų ir asmeninių ribų sampratas.
Diskusijos dalyviai akcentavo, kad nors karas Ukrainoje ir klimato krizė yra skirtingi iššūkiai, jie dažnai susipina ir sustiprina nesaugumo jausmą. Kuratorė S. Trilupaitytė pabrėžė, kad karo Ukrainoje pradžia ir ekologinės katastrofos gamtoje privertė permąstyti ribas, saugumą ir atsakomybę, atkreipiant dėmesį į karo paliekamus pėdsakus gamtai. A. Narušytė teigė, kad informacinis ir psichologinis karas vyksta nuolat, o duomenų vagystės ar „Brexit“ įvykiai yra to pavyzdžiai, parodantys, kaip informacija gali tapti naudinga priešui.
Klimato kaitos tyrėjai ir klimatologai susiduria su įvairiais trikdžiais, kuriuos gali lemti ir politiniai įvykiai. J. Kažys pateikė pavyzdį apie oro zondavimo Kaune trikdžius dėl radijo dažnių trukdžių, kurie gali iškraipyti duomenis ir būti panaudoti dezinformacijai. S. Dikčius pažymėjo, kad klimato kaita yra globali problema, kuriai visuomenės dėmesys svyruoja, ypač kai iškyla akivaizdesnės krizės. Jis pabrėžė svarbą išlaikyti kasdienius stabilizuojančius veiksnius, tokius kaip atliekų rūšiavimas, ir ieškoti nusiraminimo būdų, kad būtų galima atkurti vidinę pusiausvyrą.
Aptariant prisitaikymo prie klimato krizės ir kovos alternatyvas, diskusijos dalyviai svarstė, kad kova gali reikštis per švietimą, tarpdisciplininių ryšių kūrimą ir sprendimų priėmėjų paveikimą. J. Kažys akcentavo, kad svarbiausia daryti tai, ką moki geriausiai – šviesti ir kurti ryšius, o ne ieškoti demonstratyvių veiksmų. Jis palygino klimato kaitą su nuolatinės, bet ne mirtinos 37,5 °C kūno temperatūros būsena, kuri ilgainiui gali vis tiek pakenkti sistemai. S. Dikčius tęsė pandemijos analogiją, sakydamas, kad klimato krizė, kaip ir virusas pandemijos pradžioje, daugeliui dar atrodo nutolusi nuo kasdienio gyvenimo.
A. Narušytė priminė, kaip informaciniai burbulai ir viešosios erdvės dalyvavimas formuoja mąstymą ir elgesį, o S. Trilupaitytė kvietė vertinti emocijų svorį ir ieškoti naujų pasakojimo būdų, nes informacinis perkaitimas gali sukelti sąstingį. Charleso Eisensteino knyga „Klimatas: naujasis pasakojimas“ buvo pristatyta kaip alternatyvus požiūris, akcentuojantis meilę ir ryšį su gamta, o ne vien tik mokslinius modelius. J. Kažys papildė, kad baimė yra meilės priešprieša, ir stipri baimė gali slopinti meilę ir aplinkosaugos veiksmus.
Diskusijoje taip pat pabrėžta kasdienių ritualų svarba stabilumui ir saugumo jausmui palaikyti. S. Dikčius mini atliekų rūšiavimą ir ėjimą kaip stabilizuojančius ritualus, taip pat gamtos lankymą, siekiant atitrūkti nuo informacijos srauto. A. Narušytė pasidalijo savo ritualu – lėtai geriamu kavos puodeliu ryte, kuris teikia ramybę. J. Kažys informacijos srauto valdymą, ypač nešiojantis išmanųjį įrenginį, pavadino vidiniu ritualu, pabrėždamas, kad vidinio pasaulio sutvarkymas yra pagrindas judėti į išorę ir formuoti savo realybę per informacijos priėmimą.
Paroda „(Ne)saugumo ribos“ LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.
