Lietuvoje metinė infliacija šiuo metu yra reikšmingai didesnė nei vidutiniškai euro zonoje. 2026 m. rugsėjo mėn., išankstiniu vertinimu, vidutinė infliacija euro zonoje sudarė 3,8, o Lietuvoje – 6,1 proc. Toks skirtumas natūraliai kelia klausimų: ką jis sako apie Lietuvos ekonomikos būklę ir ką reiškia bendros euro zonos pinigų politikos kontekste?
Vien infliacijos Lietuvoje ir euro zonoje skirtumas dar neleidžia daryti išvadų apie pinigų politikos pobūdį. Pirmiausia reikia suprasti, kokie veiksniai lemia šį skirtumą.
Komentuoja Tomas Reichenbachas, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Pinigų politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas
ECB pinigų politika orientuota į visos euro zonos kainų stabilumą
Svarbu prisiminti, koks yra Europos Centrinio Banko (ECB) tikslas. ECB nesiekia, kad kiekvienoje euro zonos valstybėje infliacija kiekvienu momentu būtų lygiai 2 proc. Jo tikslas – kad infliacija visoje euro zonoje vidutiniu laikotarpiu stabilizuotųsi ties 2 proc. Priimdamas sprendimus, ECB vertina ne tik šiandienos infliacijos lygį, bet ir jos perspektyvas, bazinės infliacijos dinamiką bei tai, kaip pinigų politika perduodama ekonomikai. Kadangi Lietuva yra itin atvira ekonomika, o didžioji dalis eksporto keliauja į kitas euro zonos šalis, visos euro zonos stabilumas mums yra labai svarbus.
Bendros valiutos zonoje atskirų šalių infliacijos rodikliai natūraliai gali skirtis. Tam įtakos turi ekonomikos struktūra, ekonominio ciklo padėtis ir skirtingi kainų pokyčius lemiantys veiksniai. Vienoje šalyje infliaciją labiau gali skatinti atlyginimų ir paslaugų kainų augimas, kitoje – energijos kainų pokyčiai ar mokesčiai.
Prognozės rodo, kad infliacija turėtų mažėti
Svarbu vertinti ne tik dabartinį infliacijos skirtumą, bet ir tai, kaip infliacija kis ateityje. Lietuvos bankas prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija sumažės nuo maždaug 5,1 proc. (2026 m.) iki 3,1 proc. (2027 m.) ir 2,6 proc. (2028 m.). Eurosistema taip pat prognozuoja, kad infliacija euro zonoje, 2026 m. vidutiniškai sieksianti apie 3 proc., vėliau mažės ir 2028 m. sudarys 2,1 proc.
Jeigu šios prognozės išsipildys, dabartinis didelis infliacijos Lietuvoje ir euro zonoje skirtumas nuosekliai mažės. Tai viena iš priežasčių, kodėl ECB orientuojasi ne į vieno mėnesio rodiklį, o į infliacijos raidą vidutiniu laikotarpiu.
Didelę Lietuvos infliacijos dalį lemia specifiniai ir laikini veiksniai
Ne visa dabartinė infliacija Lietuvoje yra pernelyg didelės vidaus paklausos rezultatas. Vienu svarbiausių kainų augimo veiksnių šiemet tapo energijos kainos, ypač dėl brangusios naftos kilusios degalų kainos. Infliaciją Lietuvoje taip pat didina metų pradžioje padidinti netiesioginiai mokesčiai (akcizai) – Lietuvos banko vertinimu, jų poveikis sudarys maždaug penktadalį šių metų vidutinės infliacijos.
Papildomą, bet gerokai mažesnį impulsą paklausai suteikė ir iš antrosios pensijų kaupimo pakopos pensijų fondų atsiimtos lėšos. Lietuvos bankas vertina, kad jų poveikis 2026 m. infliacijai sieks apie 0,2 proc. punkto.
Svarbiausia tai, kad tiek mokestinių pakeitimų, tiek iš antrosios pensijų kaupimo pakopos pensijų fondų atsiimtų lėšų poveikis iš esmės yra laikinas. Šių veiksnių poveikiui mažėjant infliacija turėtų mažėti. Atsižvelgus į šių specifinių veiksnių poveikį, infliacijos Lietuvoje ir euro zonoje atotrūkis būtų gerokai mažesnis.
Lietuvos infliacija įprastomis sąlygomis gali būti šiek tiek didesnė
Yra ir dar viena priežastis, kodėl infliacijos Lietuvoje nereikėtų mechaniškai lyginti su infliacijos euro zonoje vidurkiu. Lietuva vis dar vejasi turtingesnes Europos valstybes. Mūsų darbo našumas, atlyginimai ir kainų lygis konverguoja su Vakarų Europos rodikliais, todėl tam tikras teigiamas infliacijos skirtumas yra natūrali šio proceso dalis1.
Tai savaime dar nereiškia, kad didesnė infliacija turėtų būti laikoma norma ilgesnį laiką. Tačiau jeigu atlyginimai ir gyvenimo lygis Lietuvoje toliau artės prie Vokietijos, Nyderlandų ar kitų turtingesnių euro zonos šalių lygio, kartu artės ir kainų lygis.
Didėjant darbo našumui ir atlyginimams, kyla ir vietinių paslaugų, kurių neįmanoma arba sunku teikti iš užsienio – restoranų, remonto, kirpyklų, sveikatos priežiūros ar kitų profesionalių paslaugų – kainos. Kitaip tariant, dalis didesnės infliacijos Lietuvoje gali būti natūrali ekonominės konvergencijos pasekmė.
Tačiau didesnės infliacijos ignoruoti negalima
Visa tai nereiškia, kad į didesnę infliaciją Lietuvoje galima numoti ranka. Ji gali būti ir ekonomikos perkaitimo signalas.
Jeigu, stabilizavusis energijos kainoms ir išnykus mokesčių poveikiui Lietuvoje toliau sparčiai kiltų paslaugų kainos ir atlyginimai, o atlyginimų augimas ilgą laiką gerokai viršytų darbo našumo augimą, sparčiai didėtų kreditavimas ir vidaus paklausa viršytų ekonomikos galimybes, tai būtų aiškesnis signalas apie stiprėjantį vidaus infliacinį spaudimą ir Lietuvos, palyginti su visos euro zonos, ekonomikos ciklinės padėties skirtumus.
Šiuo metu darbo užmokestis Lietuvoje iš tiesų didėja sparčiai – Lietuvos bankas 2026 m. prognozuoja apie 9,4 proc. jo augimą. Todėl būtina atidžiai stebėti paslaugų infliaciją, darbo sąnaudas, kreditavimą ir vidaus paklausą.
Tačiau net ir tokiu atveju pinigų politika nėra vienintelė priemonė. Bendros valiutos zonoje svarbus vaidmuo, valdant konkrečiai šaliai būdingus disbalansus, tenka nacionalinei ekonominei politikai. Jeigu Lietuvos ekonomika kaista per stipriai, Lietuva gali vykdyti mažiau skatinamąją fiskalinę politiką, atsargiau didinti nuolatines viešąsias išlaidas. Lietuvos bankas taip pat gali taikyti makroprudencines priemones, jeigu įžvelgia pernelyg spartaus kreditavimo ar nekilnojamojo turto rinkos perkaitimo riziką.
Svarbiausia – ne pats infliacijos skirtumas, o jo priežastys
Todėl, vertinant infliaciją Lietuvoje, svarbiausias klausimas turėtų būti ne „kodėl infliacija Lietuvoje nėra tokia pati kaip euro zonos vidurkis?“, o „kas konkrečiai lemia šį skirtumą?“.
Kiek jo lemia energija, kiek – mokesčiai ir laikini paklausos impulsai, kiek – atlyginimų ir kainų konvergencija, o kiek – iš tiesų pernelyg didelė vidaus paklausa?
6,1 proc. metinė infliacija Lietuvoje yra signalas, kurį reikia rimtai analizuoti. Tačiau pats infliacijos skirtumas neatskleidžia jo priežasčių. Reikšmingą dabartinės infliacijos Lietuvoje dalį lemia šaliai būdingi ir laikini veiksniai, o dalis skirtumo gali būti susijusi su Lietuvos ekonomine konvergencija. Kartu svarbu stebėti, ar didesnė infliacija netampa ilgiau išliekančio vidaus kainų spaudimo požymiu.
1 Lietuvos banko 2024 m. tyrime „Anatomy of inflationary shock in Lithuania: causes, effects and implications“ vertinama, kad 2022 m., kai kainų lygis Lietuvoje vis dar buvo apie 26 proc. mažesnis už euro zonos vidurkį, kainų konvergencija galėjo lemti maždaug 0,5–0,9 proc. punkto didesnę infliaciją. Modelių medianinis vertinimas rodė, kad „pusiausvyros“ infliacija Lietuvoje galėjo siekti apie 2,6, o infliacija euro zonoje – 2 proc. Kainų lygiui Lietuvoje artėjant prie euro zonos vidurkio, šis skirtumas nuosekliai mažėja.
