2026 m. rugsėjo 2 d. pranešimas žiniasklaidai
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paskelbta analitinė apžvalga „Kompleksinis požiūris į klimato kaitą: visuomenės sveikata, miestų prisitaikymas ir žmogaus teisių jurisprudencija“ dar kartą parodo, kad klimato politiką turime vertinti gerokai plačiau nei vien per taršos mažinimo ar energetikos prizmę. Klimato kaita vis labiau tampa horizontaliu viešosios politikos iššūkiu, apimančiu sveikatos apsaugą, miestų infrastruktūrą, socialinį teisingumą ir žmogaus teises.
„Man ypač svarbus sveikatos aspektas. Ekstremalios karščio bangos didina dehidratacijos, šilumos smūgio ir termoreguliacijos sutrikimų riziką, taip pat sergamumą ir mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo bei inkstų ligų. Labiausiai pažeidžiami vyresni žmonės, vaikai, nėščiosios ir sergantieji lėtinėmis ligomis. Todėl karščio banga neturėtų būti vertinama tik kaip nepatogus meteorologinis reiškinys. Tai prognozuojama visuomenės sveikatos rizika, kuriai valstybė, savivaldybės ir gydymo įstaigos turi ruoštis iš anksto“, – teigia Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys prof. dr. Saulius Čaplinskas.
Klimato kaita veikia sveikatą ir netiesiogiai. Ilgesnis vegetacijos ir žydėjimo sezonas gali stiprinti alergijų problemą, švelnesnės žiemos sudaro palankesnes sąlygas erkėms ir uodams ilgiau išlikti aktyviems bei plisti naujose teritorijose, o ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai siejami su didesne nerimo, depresijos ir potrauminio streso rizika.
Kita svarbi išvada – klimato rizika visuomenėje pasiskirsto nevienodai. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės, vyresnio amžiaus gyventojai, vaikai ir sergantieji lėtinėmis ligomis dažnai turi mažiau galimybių apsisaugoti nuo karščio ar kitų ekstremalių reiškinių. Todėl prisitaikymas prie klimato kaitos yra ir socialinio teisingumo klausimas.
Ypatingas vaidmuo tenka miestams. Juose klimato rizikos susikerta su dideliu gyventojų tankiu, infrastruktūros apkrova, oro tarša ir vadinamuoju šilumos salos efektu. Analizėje pabrėžiama, kad žalieji plotai, medžių alėjos, žalieji stogai, vandens telkiniai, tvarios lietaus vandens sistemos ir kiti gamtiniais procesais grindžiami sprendimai yra ne tik aplinkosaugos, bet ir visuomenės sveikatos apsaugos priemonės. Parkas ar pavėsį suteikianti medžių alėja karščio bangos metu nėra vien miesto grožio elementas – tai gali būti reali sveikatos apsaugos infrastruktūros dalis.
Lietuvai ypač svarbus ir miestų bei regionų atsparumo klausimas. Pajūryje didėja jūros lygio kilimo, audrų bangų ir užliejimo rizika, o Vilniuje ir Kaune intensyvios liūtys didina paviršinių nuotekų sistemų perkrovos ir staigių potvynių tikimybę. Todėl infrastruktūros modernizavimą, pastatų renovaciją ir miestų planavimą turime vertinti ne vien per energijos vartojimo efektyvumą. Svarbu ir tai, ar mūsų miestai, namai, gydymo įstaigos ir kita kritinė infrastruktūra bus atsparūs vis dažnesniems ekstremaliems reiškiniams ir tinkami saugiai gyventi bei dirbti jų metu.
Analizėje daug dėmesio skiriama ir naujam teisiniam klimato kaitos matmeniui. Tarptautinių teismų praktika rodo, kad klimato politika vis labiau pereina iš politinių deklaracijų į teisiškai vertinamų valstybės pareigų lauką. 2025 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo patariamojoje nuomonėje sustiprinta valstybių pareiga imtis veiksmingų ir mokslu pagrįstų priemonių klimato sistemai apsaugoti, o Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje „Klima Seniorinnen prieš Šveicariją“ pripažino valstybių pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą klimato politiką. Tai svarbus pokytis: ateityje bus vertinama ne tik tai, ar valstybė turi klimato strategiją, bet ir tai, ar jos priemonės buvo pakankamos, moksliškai pagrįstos ir realiai apsaugojo žmones.
Lietuvoje reikšmingu žingsniu tapo 2026 m. birželio 11 d. priimtas Prisitaikymo prie klimato kaitos įstatymas, įsigaliosiantis 2027 m. sausio 1 d. Jis numato, kad savivaldybės iki 2030 m. pabaigos turės parengti vietos prisitaikymo planus, o nacionalinė klimato rizikų analizė bus atnaujinama kas penkerius metus. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai suteikiamas ekspertinio ir metodinio kompetencijų centro vaidmuo. Tai svarbus teisinis pagrindas, tačiau tikrasis vertinimas prasidės nuo įgyvendinimo: ar savivaldybės turės pakankamai kompetencijų ir išteklių, ar prisitaikymo planai virs realiais darbais, o ne dokumentais stalčiuje, ir ar sveikatos apsauga bus integruota į šiuos planus taip pat rimtai kaip infrastruktūra ar energetika?
Nacionalinės bibliotekos analizės pabaigoje pateikiamos labai praktiškos kryptys: rengti ir reguliariai atnaujinti karščio valdymo planus, diegti ankstyvojo perspėjimo sistemas, pritaikyti gydymo įstaigų infrastruktūrą, stiprinti darbuotojų apsaugą nuo karščio, plėsti žaliąsias erdves, modernizuoti lietaus vandens sistemas ir kurti stebėseną, kuri vienu metu vertintų klimato rizikas, sveikatos padarinius bei prisitaikymo priemonių efektyvumą.
„Manau, būtent čia ir turėtų būti mūsų politikos kryptis. Klimato kaita nebėra vien 2030 ar 2050 metų problema. Ji jau šiandien veikia žmonių sveikatą, miestų infrastruktūrą ir valstybės pareigą apsaugoti pažeidžiamiausius. Todėl klimato politika turi tapti praktiniu principo „sveikata visose politikose“ pavyzdžiu – sveikatos apsaugos, aplinkos, energetikos ir socialinė politika, darbo sauga, transporto bei miestų planavimo sprendimai šioje srityje negali veikti atskirai.
Svarbiausias klausimas turėtų būti labai konkretus: ar kiekviena savivaldybė, gydymo įstaiga ir atsakinga institucija šiandien žino, ką darys per kitą ekstremalią karščio bangą, liūtį ar infrastruktūros sutrikimą? Ir ne mažiau svarbu – ar aiškiai žinome, kas už tai atsakingas?
Prisitaikymas prie klimato kaitos neturi prasidėti priėmimo skyriuje. Jis turi prasidėti nuo miestų planavimo, būsto, darbo sąlygų, ankstyvojo perspėjimo ir pažeidžiamiausių žmonių apsaugos. Būtent pagal tai, o ne vien pagal strategijų ir planų skaičių, turėtume vertinti Lietuvos prisitaikymo prie klimato kaitos politikos sėkmę.
Šaltinis: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Informacijos analitikos skyrius. Kompleksinis požiūris į klimato kaitą: visuomenės sveikata, miestų prisitaikymas ir žmogaus teisių jurisprudencija (S-2026-7 ir S-2026-8), Vilnius, 2026 m. rugsėjo 2 d.
