Lietuvoje vėl pradėta diskusija, kaip pertvarkyti slaugą ir ilgalaikę priežiūrą. Opozicijos siūlymuose kalbama apie dienos slaugos stacionarus, 120 dienų slaugos ribos atsisakymą, atokvėpio paslaugų plėtrą, visą parą prieinamą slaugos pagalbą namuose, bendrą skaitmeninę sistemą ir didesnį slaugos bei socialinio darbo specialistų rengimą. Dalis šių pasiūlymų racionalūs ir verti rimtos diskusijos. Tačiau matau pavojų, kad vėl pradėsime kalbėti apie atskiras priemones, nors problema gerokai gilesnė.
Lietuvai reikia ne dar kelių slaugos paslaugų. Lietuvai reikia pagaliau sukurti veikiančią, vientisą ilgalaikės priežiūros sistemą
Šiandien žmogaus poreikiai vis dar dalijami pagal institucijų ribas. Slauga priklauso sveikatos sistemai, socialinė globa – socialinės apsaugos sistemai. Skiriasi poreikio vertinimas, finansavimo šaltiniai, paslaugų skyrimo tvarka ir atsakingos institucijos. Tačiau senyvo, savarankiškumą praradusio ar sunkiai sergančio žmogaus gyvenime tokios ribos neegzistuoja. Jam tuo pačiu metu gali reikėti slaugytojo, gydytojo, kineziterapeuto, socialinio darbuotojo, pagalbos buityje ir žmogaus, kuris padėtų atsikelti, pavalgyti ar pasirūpinti higiena.
Žmogus nėra nei Sveikatos apsaugos, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „pacientas“. Sistema turi sekti paskui žmogaus poreikius, o ne žmogus – paskui institucijas ir finansavimo šaltinius. Žmogui neturėtų reikėti žinoti, kuri ministerija finansuoja jo problemą – sistema pati turi susitarti, kaip jam padėti. Tai ir turėtų būti būsimos reformos atskaitos taškas.
120 dienų baigiasi. Slaugos poreikis – nebūtinai
Vienas ryškiausių dabartinės sistemos prieštaravimų – 120 dienų stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos finansavimo riba. Žmogaus sveikatos būklė 121-ąją dieną savaime nepasikeičia. Jei jam vis dar būtina medicininė slauga, vien kalendorius negali būti pakankamas pagrindas spręsti, kad tokios pagalbos nebereikia.
Tačiau vien panaikinti 120 dienų ribą taip pat nepakanka. Tai galėtų reikšti praktiškai neribotą Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) įsipareigojimą finansuoti stacionarinę slaugą ir tais atvejais, kai žmogui labiau reikia socialinės globos ar pagalbos namuose.
Ne dienų skaičius, o pakartotinis žmogaus sveikatos, funkcinės būklės ir socialinių poreikių įvertinimas turi lemti, kokia pagalba jam reikalinga toliau. Jeigu išlieka medicininės slaugos poreikis – slauga turi būti tęsiama. Jei dominuoja socialinės globos poreikis – turi sklandžiai įsijungti socialinė sistema. Jeigu žmogus gali saugiai gyventi namuose – ten turi ateiti pakankamas paslaugų paketas.
Finansavimo šaltinių ribos neturi tapti priežastimi žmogų stumdyti iš vienos sistemos į kitą. Be to, finansavimas turėtų vis labiau atspindėti ne vien lovadienį ar paslaugos pavadinimą, bet ir realų paciento priežiūros sudėtingumą. Žmogui su tracheostoma, dirbtiniu maitinimu, sudėtingomis žaizdomis ar keliomis sunkiomis ligomis reikia gerokai daugiau darbuotojų laiko ir kompetencijos. Sistema neturi finansiškai bausti įstaigų, kurios priima sunkiausius pacientus.
Kai valstybė nesuteikia priežiūros, jos kaina nedingsta – ją sumoka šeima
EBPO ne vienus metus atkreipia dėmesį, kad Lietuvos ilgalaikės priežiūros valdymas ir finansavimas yra fragmentuoti tarp Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei savivaldybių. 2025 m. ekonominėje Lietuvos apžvalgoje EBPO taip pat nurodė, kad apie 40 proc. vyresnių žmonių, turinčių bent vieną kasdienės veiklos apribojimą, pranešė apie nepatenkintus ilgalaikės priežiūros poreikius.
Tai reiškia, kad nepakankamai suteikta valstybės paslauga niekur nedingsta. Jos kaina tiesiog perkeliama šeimai. Kažkas turi mažinti darbo krūvį, atsisakyti karjeros galimybių ar apskritai pasitraukti iš darbo rinkos. Mažėja šeimos pajamos, socialinio draudimo įmokos ir būsima pensija. Ilgalaikė artimojo priežiūra taip pat veikia paties slaugančio žmogaus fizinę ir psichologinę sveikatą. Ši našta ypač dažnai tenka moterims.
Todėl ilgalaikė priežiūra nėra vien sveikatos ar socialinės apsaugos klausimas. Tai kartu yra šeimos, darbo rinkos, ekonomikos, lyčių lygybės ir demografijos klausimas. Atokvėpio paslaugos šiuo požiūriu nėra prabanga: jos leidžia artimajam trumpam atsitraukti nuo nuolatinės priežiūros, pailsėti, pasirūpinti savo sveikata ar išlikti darbo rinkoje.
Tarp namų ir slaugos ligoninės turi atsirasti daugiau pasirinkimų
Racionalia laikau dienos slaugos paslaugų idėją. Šiandien tarp slaugos namuose ir visą parą trunkančio stacionarinio gydymo trūksta tarpinių modelių. Žmogui gali reikėti kelių valandų intensyvesnės slaugos, procedūrų, reabilitacijos ar priežiūros dieną, tačiau nebūtinai nakvynės gydymo įstaigoje. Tokia paslauga leistų pacientui vakare grįžti į pažįstamą namų aplinką, o jo artimiesiems – išlikti darbo rinkoje.
Tačiau nepradėčiau nuo masinio naujų „stacionarų“ steigimo. Pirmiausia išbandyčiau kelis modelius skirtinguose regionuose ir vertinčiau rezultatą: ar sumažėjo nereikalingų hospitalizacijų ir stacionarinės slaugos poreikis, ar žmogus ilgiau išliko savarankiškas, ar sumažėjo šeimos našta ir kiek toks rezultatas kainavo.
Ilgalaikė priežiūra turėtų veikti kaip tęstinumas: pagalba namuose, dienos paslaugos, stacionarinė slauga ar paliatyvioji pagalba ir, būklei leidus, grįžimas į mažesnio intensyvumo priežiūrą. Pacientas neturėtų būti „pririštas“ prie vienos paslaugos vien todėl, kad į ją kartą pateko.
Svarbu aiškiai atskirti ir slaugą nuo paliatyviosios pagalbos. Paliatyvioji pagalba skirta ne tiesiog ilgai prižiūrimam žmogui, o pacientui, sergančiam gyvybei grėsminga ar progresuojančia liga, kai esminiai tampa simptomų kontrolė, gyvenimo kokybė ir parama artimiesiems. Jei šios paslaugos suplakamos, paliatyviosios pagalbos vietos gali būti naudojamos ne pagal paskirtį, o žmogus, kuriam jos iš tiesų reikia, lieka laukti.
Pagalba namuose turi būti prieinama ne tik darbo valandomis
Perspektyvi ir visą parą prieinamos slaugos pagalbos namuose kryptis. Tačiau abejočiau, ar racionalu kiekvienoje savivaldybėje kurti atskirą 24 valandas budinčią tarnybą, ypač kai jau dabar trūksta slaugytojų.
Logiškesnis galėtų būti regioninis modelis: visą parą veikianti konsultacija, galimybė nuotoliniu būdu įvertinti situaciją ir mobili slaugos komanda, kuri prireikus atvyksta į namus. Turi būti aiškiai atskirta, kada žmogui reikia slaugos specialisto, kada gydytojo, o kada – greitosios medicinos pagalbos. Tai galėtų padėti dalį problemų išspręsti namuose ir sumažinti nereikalingą skubiosios pagalbos bei ligoninių apkrovą.
Tačiau slauga namuose nėra universalus atsakymas. Kai žmogui reikia nuolatinio stebėjimo, sudėtingos slaugos, naktinės pagalbos ar artimieji fiziškai nebegali užtikrinti saugumo, kokybiška institucinė priežiūra išlieka būtina. Tikslas neturėtų būti stacionarinių paslaugų mažinimas savaime, o mažiausiai ribojančio, bet mediciniškai ir socialiai saugaus priežiūros lygio parinkimas.
Viena sistema turi prasidėti ne nuo programėlės, o nuo vieno žmogaus poreikio vertinimo
Bendra sveikatos ir socialinių paslaugų skaitmeninė platforma būtų naudinga. Žmogus ar jo artimasis vienoje vietoje turėtų matyti, kokios paslaugos priklauso, kur jos teikiamos, kur yra laisvų vietų, pateikti prašymą ir matyti jo nagrinėjimo eigą.
Tačiau skaitmenizacija pati savaime fragmentuotos sistemos nesujungs. Jeigu sveikatos sistema žmogaus poreikį ir toliau vertins pagal vienus kriterijus, socialinė – pagal kitus, o savivaldybėse skirsis paslaugų prieinamumas, turėsime modernią elektroninę sistemą senai problemai administruoti.
Pirmiausia reikia susitarti dėl principo: vienas žmogaus poreikio įvertinimas, vienas individualus priežiūros planas, vienas atvejo koordinatorius ir vienas iš sveikatos bei socialinių paslaugų sudarytas paketas. „Vieno langelio“ principas čia nėra biurokratinis patogumas – tai būdas šeimai nepalikti pačiai skambinti į daugybę institucijų, ieškoti laisvos vietos ir aiškintis, kas už ką atsakingas.
Ypač pažeidžiami vieniši žmonės, sergantys demencija ar kitomis ligomis, dėl kurių nebegali tvarkyti dokumentų, duoti įgaliojimų ar aiškiai išreikšti savo valios. Todėl kartu su skaitmenine sistema būtinas aiškesnis teisėto atstovavimo ir ankstyvos atvejo vadybos mechanizmas, kad žmogus neprarastų paslaugos vien todėl, kad nebegali pats parašyti prašymo.
Dirbtinis intelektas gali padėti, bet neturi spręsti, kuris žmogus „vertesnis“ pagalbos
Dirbtinis intelektas gali būti naudingas prognozuojant priežiūros poreikį, identifikuojant didelės rizikos pacientus, analizuojant duomenis, planuojant mobiliųjų komandų darbą ar paskirstant išteklius.
Tačiau sprendimas, kuris žmogus yra pažeidžiamesnis ir turi gauti paslaugą pirmiau, negali būti paprasčiausiai perduotas algoritmui. Prioritetų kriterijai turi būti vieši ir suprantami, algoritmai – patikrinami ir nediskriminuojantys, o galutinė atsakomybė turi likti žmogui. Technologija turi padėti priimti geresnį sprendimą, o ne paslėpti sprendimą algoritme.
Kas slaugys Lietuvą po dešimties metų?
Pritariu siūlymui didinti slaugos bei socialinio darbo specialistų rengimą. Tačiau vien papildomos valstybės finansuojamos studijų vietos darbuotojų trūkumo neišspręs. EBPO „Health at a Glance 2025“ duomenimis, Lietuvoje tenka apie 0,7 ilgalaikės priežiūros darbuotojo 100-ui 65 metų ir vyresnių gyventojų, kai EBPO vidurkis siekia apie 5. Tai rodo, kad būsimos sistemos ribojimu gali tapti ne lovų ar pastatų, o žmonių trūkumas.
Svarbiausias klausimas yra ne tik, kiek žmonių priimsime studijuoti, bet kiek jų baigę studijas ateis dirbti į ilgalaikę priežiūrą ir kiek joje pasiliks. Tam reikia konkurencingo atlygio, normalaus darbo krūvio, karjeros perspektyvų, pakankamai slaugytojų padėjėjų ir tinkamo funkcijų paskirstymo komandoje.
Taip pat reikia mokyti to, ko iš tikrųjų reikia darbe. Vienodas didelės apimties kvalifikacijos kursas visiems nėra savaime kokybės garantija. Tikslingesnis būtų modulinis ir kompetencijomis grįstas mokymas: bendras bazinis parengimas, o papildomos kompetencijos – pagal realų darbo poreikį, pavyzdžiui, tracheostomos, stomos, skausmo pompos ar sudėtingų žaizdų priežiūrą. Ne mažiau svarbios ir praktinės rotacijos tarp šeimos medicinos, slaugos ligoninių, ambulatorinių komandų ir paliatyviosios pagalbos tarnybų.
Naujojo ministro kryptis – galimybė politiniam susitarimui
Svarbu, kad naujasis sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis vienu iš savo kadencijos prioritetų taip pat įvardijo glaudesnę sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų sąveiką. Jis viešai kalba apie ilgalaikės priežiūros modelį, kuris apimtų ir slaugą, bei globą, bei apie abiejų sistemų finansavimo sujungimą. Ministras yra minėjęs siekį naują modelį įgyvendinti nuo 2028 metų.
Tai svarbu, nes šiuo klausimu matau ne priežastį dar vienam politiniam konfliktui, o galimybę susitarti. Dalis dabar opozicijos pateiktų pasiūlymų, naujojo ministro deklaruojama kryptis ir ankstesnės EBPO rekomendacijos iš esmės rodo į tą pačią problemą – Lietuva per ilgai bandė atskirai administruoti tai, kas žmogaus gyvenime yra viena visuma.
Tačiau susitarimas turi būti ne dėl dar vienos reformos pavadinimo.
Reikia nacionalinio susitarimo, kuris išgyventų daugiau nei vieną kadenciją
Lietuvos visuomenė sensta. Ilgalaikės priežiūros poreikis artimiausiais dešimtmečiais ne mažės, o didės. EBPO prognozavo, kad 65 metų ir vyresnių žmonių dalis Lietuvoje gali išaugti nuo maždaug penktadalio gyventojų 2019 m. iki beveik trečdalio 2050 metais. Todėl ši reforma negali būti projektuojama vienai politinei kadencijai.
Turime susitarti, kad žmogaus poreikis, o ne kalendorinė diena lemia paslaugą; vienas poreikio vertinimas galioja abiem sistemoms; pagalba pirmiausia organizuojama kuo arčiau žmogaus namų; šeimos narys nelaikomas nemokamu ir neišsenkančiu sistemos ištekliumi; o finansavimas seka paskui žmogų, o ne žmogus paskui finansavimo šaltinį.
Ir svarbiausia – turime pradėti matuoti ne vien lovadienius, paslaugų skaičių ar išleistus eurus. Tikrasis rezultatas yra tai, kiek ilgiau žmogus išlieka savarankiškas, kiek išvengiame nereikalingų hospitalizacijų, kiek žmonių gali likti gyventi savo namuose, kiek jų artimųjų dėl slaugos nepriversti pasitraukti iš darbo rinkos ir kaip pats žmogus bei jo šeima vertina gautos pagalbos tęstinumą, prieinamumą ir orumą.
Ilgalaikėje priežiūroje žmogaus orumas taip pat turi būti laikomas kokybės rodikliu. Net visiškai nuo kitų priklausantis žmogus nepraranda teisės į privatumą, paaiškinimą, pasirinkimą ir pagarbų bendravimą. Reforma bus sėkminga ne tada, kai ataskaitose padaugės paslaugų, o tada, kai žmogui ir jo artimiesiems sistema taps suprantamesnė, greitesnė ir saugesnė.
Žmogaus slaugos poreikis 121-ąją dieną neišnyksta. Tačiau ir stacionaro lova negali būti vienintelis atsakymas į ilgalaikės priežiūros poreikį
Lietuvai reikia sistemos, kuri žmogų matytų ne pagal tai, kurios ministerijos eilutėje jis finansuojamas, o pagal tai, kokios pagalbos jam iš tikrųjų reikia.
Būtent dėl tokio modelio, mano manymu, valdantieji ir opozicija galėtų bei turėtų susitarti.
