Kasmet birželio 14-ąją susirenkame prie paminklo okupacijos aukoms ne tik pagerbti jų atminimą, bet ir patvirtinti įsipareigojimą išsaugoti bei perduoti ateities kartoms istorinę atmintį.
Prieš 85 metus okupantai pradėjo tremti iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių ištisas šeimas – buvusios nepriklausomos valstybės šviesuomenę.
Sovietinės okupacijos metais iš Lietuvos buvo ištremta 120 tūkstančių gyventojų – nuo kūdikių iki senelių. Dėl nežmoniškų sąlygų, bado, katorgiško darbo pakeliui į tremtį ar joje ir lageriuose mirė 22 tūkstančiai lietuvių.
„Priešas siekė mus palaužti, pavergti, paversti beasmene darbo jėga. Bet Lietuvos žmonės nepasidavė, nepalūžo ir baisiausiose aplinkybėse. Jie atsilaikė savo dvasios jėga – kovodami už savo orumą, už savo kalbą, kultūrą ir tikėjimą. Tie, kurie išliko gyvi, tapo atsparūs. Ir šioji tremtyje gimusi ištvermė tapo mūsų bendruomenių, nepaklususių blogio imperijos diktatui, ir mūsų būsimos valstybės pamatu. Ši ištvermė ir šis atsparumas ir šiandien yra mūsų tautos moralinis kapitalas, kurį turime išsaugoti ir perduoti.“
Gražia ir prasminga akcija „Atminties neištremsi“ siekiama išreikšti pagarbą visiems ištremtiesiems ar tremtyje gimusiems, nes jų patirtos kančios nėra vien statistika. Tai vardai vyrų ir moterų, vaikų ir kūdikių, kurių gyvenimai buvo sulaužyti, kurie mirties akivaizdoje, žūtbūtinėje kovoje už gyvybę patyrė nežmoniškų išbandymų, bet liko žmonėmis.
Dalia Grinkevičiūtė, paauglė iš Kauno, su šeima birželio 14-ąją ištremta, vėliau savo atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ paliudijo, kad išliko gyva, nes nesutiko būti bejėge auka ir visomis valios pastangomis siekė išsiveržti iš nelaisvės, sugrįžti į Tėvynę.
„Yra įvairūs pasipriešinimo būdai: Išgyventi, kai tu turi numirti. Atsiminti, kai privalai užmiršti“. Šitaip Dalia Grinkevičiūtė kreipiasi į savo amžininkus ir į mus visus.
Lietuvos jaunoji karta turėtų žinoti ir skaityti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurie išversti į 16 pasaulio kalbų ir brandina visos Europos istorinę sąmonę, nes tai būtinas liudijimas ir perspėjimas ateičiai.
Atmintis yra galinga. Ji nušviečia praeitį ir rodo kelią ateičiai. Rusija, tęsianti agresiją prieš Ukrainą, siekia ištrinti ir mūsų atmintį – dezinformacija ir istorinių faktų klastojimu.
Istorinė atmintis kitąmet bus vienas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų. Svarbu, kad abi XX amžiaus totalitarinės ideologijos – nacizmas ir sovietizmas – sulauktų tinkamo įvertinimo ir pasmerkimo Europoje. Pasauliui pasmerkus nacių režimą, sovietų vykdyti nusikaltimai liko deramai neįsisąmoninti. Artėja visos Europos memorialo totalitarizmo aukoms atidarymas Briuselyje.
Atmintis yra gyvybinė jėga. Ji mus saugo ir įkvepia. Kad mūsų atmintis nebūna tik tylūs prisiminimai – ji tampa ir galingu įsipareigojimu: niekada nepasiduoti, niekada neužmiršti, visada ginti žmogaus orumą.
Dėkojama už tai, kad esame čia – prisimindami ir}}^{( pagerbdami Lietuvos tremtinius. Tegul žingsnius lydi pagarba tautos praeičiai ir atsakomybė už jos ateitį.
Ačiū, kad prisimenate!