Patyčių mastas Lietuvos mokyklose vis dar vertinamas per siaurą matymo lauką – tyrimai dažniausiai remiamasi vaikų saviataskaitomis, kurios atskleidžia asmeninę patirtį, bet neparodo, kaip patyčios kartojasi, kokiomis sąlygomis jos kyla ir kaip įsitvirtina klasės dinamikoje. Psichologas Gintautas Katulis sako, kad vien šeimos aplinka reiškinio nepaaiškina – net ir iš darnių šeimų atėję vaikai susiduria su grupės spaudimu, kur prisitaikymas tampa norma, o išsiskyrimas – rizikos veiksniu. Pasak jo, patyčios nevyksta tik tarp tų, kurie jas inicijuoja – jas palaiko ir aplinkiniai: stebėdami, nereaguodami ar nutylėdami, jie leidžia tam pačiam elgesiui kartotis ir įsitvirtinti.
Organizacijos „Mostai“ mokymų partneris ir švietimo programų plėtros vadovas G. Katulis pabrėžia, kad pastarųjų dviejų dešimtmečių rodikliai rodo mažėjantį patyčias patiriančių mokinių skaičių. Tačiau šis pokytis, anot jo, neužpildo visų spragų: kibernetinės patyčios nemažėja, o bendras vaikų savijautos paveikslas išlieka prieštaringas. Tyrimų lauke, jo teigimu, vis dar trūksta jungties tarp skirtingų perspektyvų, todėl matome tik fragmentus, o ne visą procesą. Dar sudėtingesnis klausimas, kaip patyčios įsitvirtina kasdienybėje. G. Katulis akcentuoja klasės normas ir socialinio statuso logiką: jei patyčios tampa keliu į pripažinimą, jos lengvai plinta, jei ne – lieka paraštėse. Plačiau apie šias tendencijas, jų priežastis ir poveikį vaikams – pokalbyje su ekspertu G. Katuliu.
– Kokia yra dabartinė patyčių situaciją Lietuvos mokyklose – ar pokyčiai per pastaruosius metus labiau rodo progresą, ar vis dar susiduriame su tomis pačiomis problemomis?
Progresas nėra lygus progresui. Jeigu kalbame, ar klasėje mažiau vaikų patiria patyčias, atsakymas būtų: taip, progresas yra. Per pastaruosius 20 metų mokinių, teigiančių, jog jie reguliariai patiria tam tikrą patyčių formą, sumažėjo nuo maždaug 30 iki 17 procentų. Visgi jei vertinsime, ar mažėja patyčių pasekmės tiems, kurie jas vis dar patiria? Čia progreso nelabai yra. O jei žvelgsime ar dabar didesnis vaikų sąmoningumas apie patyčias ir sugebėjimas į jas reaguoti? Dar negalime to tiksliai pasakyti, nes ši tyrimų banga prasidėjo neseniai.
Galime žiūrėti ir koks bendras Lietuvos vaikų laimingumas ir pasitenkinimas santykiais mokyklose, taip pat vienišumo ir izoliacijos jausmas. Čia mišri tendencija: dalis rodiklių šiek tiek gerėja, dalis blogėja, tačiau aiškų, nuoseklų progresą –išskirti sunku. Kibernetinių patyčių atveju, užčiuopiamo mažėjimo, taip pat nematyti. Kai kuriose srityse vyksta pagerėjimas, kitose – situacija prastėja, todėl bendras vaizdas išlieka fragmentiškas.
– Turime nemažai duomenų apie patyčių mastą, bet ar iš tiesų suprantame, kas vyksta vaikų kasdienybėje?
Labai daug duomenų apie patyčias remiasi pačių vaikų saviataskaitomis (aut. p. pačio žmogaus pateiktais duomenimis).Tai svarbu, nes būtent tai leidžia pamatyti, kaip vaikas pats išgyvena situaciją. Vis dėlto, vien to neužtenka, jei norime pilnesnio vaizdo. Tokie duomenys ne visada tiksliai atskleidžia, kaip dažnai patyčios kartojasi, kokiame socialiniame kontekste jos vyksta, ir kiek tas elgesys apskritai yra matomas kitiems.
Kai remiamės bendraamžių vertinimais, dažnai geriau matome viešesnes, klasėje vykstančias patyčių formas. Tačiau čia prasčiau atsiskleidžia tai, kas vyksta už klasės ribų, ypač kibernetinėje erdvėje, kur daug kas lieka nematoma.
Kalbant apie saviataskaitas, labai daug lemia pats klausimo formulavimas. Jei klausiame abstrakčiai, pavyzdžiui: „Ar patyrei patyčias?“, galima nepastebėti svarbių patyčių formų. O jei bandome išvarditi visas įmanomas formas, klausimynas greitai tampa per platus ir sunkiai aprėpiamas. Dėl to, nemažai tyrimų visai gerai parodo patyčių mastą, bet ne visada leidžia iki galo suprasti, kaip visa tai atrodo vaikų kasdienybėje.
Lietuvoje trūksta daugiau duomenų, kurie sujungtų skirtingas perspektyvas: vaikų, bendraamžių, mokytojų ir tėvų. Būtent toks platesnis žvilgsnis leistų geriau suprasti ne tik kiek patyčių yra, bet ir kaip jos vyksta, kodėl vienose aplinkose jos įsitvirtina labiau nei kitose, o kitur jų pavyksta išvengti.
– Kaip klasės mikroklimatas susijęs su vaikų polinkiu įsitraukti į patyčias ar jas sustabdyti?
Čia nėra vieno paprasto paaiškinimo. Pavyzdžiui, vien klasės susitelkimas savaime dar nereiškia, kad patyčių bus mažiau. Grupė gali būti labai vieninga, bet tuo pačiu gana atstumianti tuos, kurie laikomi kitokiais. Panašiai ir su saugumo jausmu: jis labai svarbus, tačiau ryšys čia greičiausiai yra abipusis. Saugesnė aplinka gali mažinti patyčias, bet ir mažesnis patyčių lygis savo ruožtu stiprina vaikų saugumo jausmą.
Šiuo metu tyrimuose daug dėmesio skiriama klasės normoms ir populiarių mokinių vaidmeniui. Jei aukšto statuso mokiniai aiškiai parodo, kad patyčios nepriimtinos ir stoja ginti aukos, didėja tikimybė, kad tokią laikyseną perims ir kiti. Bet jei kaip tik populiarūs mokiniai patyčias palaiko ar skatina, jos daug lengviau normalizuojasi ir ima formuoti visos klasės kultūrą.
– Ar patys vaikai yra linkę pranešti apie patyčias, ar vis dar vyrauja tylėjimo kultūra?
Kai kurie linkę, kai kurie ne. Per daug faktorių tai lemia, todėl nesinori generalizuoti kažko ko negaliu pagrįsti skaičiais.
Visgi yra praktinė įžvalga: labai labai svarbu, kad atsirastų patikimas, iš tiesų išklausantis suaugęs žmogus – tuomet tikimybė, kad vaikas praneš, gerokai padidėja. Kitaip tariant, svarbu ne tik tai, ar vaikas išdrįs prabilti, bet ir ar jo aplinkoje būtų žmogus, kuriam jis galėtų pasakyti.
– Kuo skiriasi klasės, kuriose patyčių beveik nėra – kokie jų kultūros ar santykių bruožai išsiskiria?
Daug kas susiję su mokytojais ir auklėtojais. Vaikai, nesvarbu, mažesni ar jau paaugę, patys savęs nesusireguliuos. Tačiau net geriausi auklėtojai, jeigu jie paliekami vieni, jeigu mokinių tėvai nedalyvauja procese arba sukelia daugiau spaudimo nei bendradarbiavimo, jeigu nėra mokyklos bendruomenės palaikymo, erdvės diskutuoti ir analizuoti, auklėtojai irgi nesukurs saugios kultūros.
Apie pačią klasę – daug bruožų galėčiau išvardinti ir jie paskęstų informacijos lauke. Todėl įvardinsiu vieną, mano akimis, pagrindinį bruožą. Klasėse, kur patyčių beveik nėra, patyčios neatneša socialinės naudos arba statuso. Kitaip tariant tyčiotis neapsimoka.
Dažnai yra toks pasakymas, kad patyčios ateina iš šeimos – ir tai nėra visiškas melas. Bet tai tik maža dalis komplikuotos sistemos.Visi žmonės nori galios, pripažinimo, statuso, saugumo. Jeigu mokiniai gyvena sistemoje, kur šiuos dalykus gauti galima patyčių būdu – šansas, kad daugiau mokinių integrous šią taktiką į savo arsenalą, yra nemažas.
Kita vertus, jeigu klasėje tai neatneš naudos, mokiniai ieškos kitų būdų gauti statusą – prosocialų ar gražų elgesį. Tokiais atvejais patyčių išraiškos jau labiau atspindės savikontrolės stoką ir netaps sistemine veikla.
– Kiek patyčių problema susijusi su platesniu socialiniu kontekstu – šeimos aplinka, socialine nelygybe ar visuomenės normomis?
Ir labai stipriai, ir ne tiek kiek kartais galvojame. Subjektyvu, tačiau netikiu, kad jeigu surinktume 30 vaikų, iš tikrai nuostabių brandžių šeimų, – jokių patyčių automatiškai nebūtų. Patyčių fenomenas yra gilesnis nei vien šeimos pavyzdys.
Grupės niekada nemėgo „kitokių“, nes jie laikomi sąlyginai “pavojingesniais” grupei, neatitinka bendruomenės standartų. Todėl evoliucijos eigoje grupėms buvo svarbu rasti būdų „saugoti konformizmą“. Šios tendencijos niekur nedingo. Impulsas atstumti ir pažeminti nepritampančius vis dar yra.
Klausimas labiau gali kilti, ar mes turime ir sukūrėme įrankius šiam impulsui kontroliuoti? Ir jeigu šeimoje matome kitokius situacijų sprendimų modelius, vaikai gali juos perkelti ir į mokyklos gyvenime, o jeigu nemato – negali.
Tai logika paprasta. Tendencija yra visuose žmonėse ir visoses socialinėse terpėse. Jeigu aš turiu įrankius, kitaip patenkinti savo poreikius be žeminimo, o visuomenė ir kultūra suteikia mano įrankiams erdvę – galiu gauti statusą ir vertę per prosocialų elgesį. Tuo pat metu, jeigu kitoniškumas matomas, kaip ne visada patogus, bet yra priimamas, dėl savo vertės informacijos pločiui – patyčių galime beveik išvengti.
Šeima, aplinka, kultūra ir suvokimas, kas yra normalu, yra labai svarbūs. Bet patyčios kyla ne tik iš to. Jei patyčios neturėtų jokios funkcijos – jų nebūtų. Norėdami tikrai kovoti prieš patyčias, manau svarbu, kad pamatytume ir ką žmonės iš jų gauna, tada galime ieškoti būdų padėti.
– Kokią įtaką patyčios daro vaikų emocinei sveikatai, mokymosi rezultatams ir socialiniam gyvenimui?
Visiems išvardintiems dalykams daroma neigiama įtaka. Ir jau galime gana drąsiai sakyti žodį įtaka, nes turime pakankamai duomenų kurie leidžia išskirti, kad būtent patyčios turi ilgalaikes pasekmes žmonių gerovei. Patyčių kaina didelė – patyčias patyrę žmonės nemažai sunkumų perneša ir į tolesnį gyvenimą, o tai tampa našta tiek žmogui, tiek sumažina galimybes tam žmogui sukurti vertę bendruomenei.
Į patyčių fenomeną reikia žiūrėti realistiškai, nes jis įsišaknijęs giliai visuomenėje. Bet čia ateina skirtumas – statistinės tendencijos ir individualios patirties. Tai, kad aš netikiu, kad mums pavyks pašalinti patyčias, nereiškia, kad nematau prasmės stengtis padėti, kiek įmanoma labiau. Kiekvienas patyčių atvejis yra svarbus ir turėtų sulaukti pilnaverčio dėmesio.
Tyrimai taip pat rodo, kad net, jeigu mokinys patiria patyčias, tačiau jis turi pakankamą šeimos, draugų bei suaugusių palaikymą – patyčių pasekmės mažėja, iki galimai nereikšmingų. Todėl, net jeigu pedagogai, draugai ar tėvai susiduria su bejėgyste sustabdyti patyčių apraiškas – pilnas jų palaikymas ir pastangos tai daryti gali stipriai sumažinti pasekmes.
– Koks yra tėvų vaidmuo atpažįstant ir sprendžiant patyčių problemas?
Milžiniškas. Tačiau, norisi kalbėti atsargiai, nes čia lengva terpė interpretuoti, pagal savo elgesio modelius. Kartais tėvai įžvelgia patyčias ten kur jų nėra, arba paneigia jų pačių vaiko indėlį į konfliktą. Tada pradeda kovoti, ginti, kaltinti auklėtoją, kitus vaikus ir tų vaikų tėvus. Mokyklos bendruomenė ir klasės bendruomenė susipriešina, prasideda savotiškas vidinis karas, klasės kultūra kenčia ir viskas blogėja. Vaikas – paskutinėje vietoje.
Yra ir kitokių atvejų, kai tėvai priima nepakankamai rimtai. Vaikas nebenori eiti į mokyklą, bijo, bėga iš pamokų, dažnai serga, neturi motyvacijos nieko veikti ir užsimena, kad vaikai jo nepriima. Tada bandoma vaiką spausti, „užsiauginti skūrą“ arba priprasti. Skūra neauga. Auga vengimo, išgyvenimo ir prisitaikymo režimai. Per sunkiomis sąlygomis vaikai neauga. Todėl reikia surasti lengvesnes sąlygas.
Yra vienas dalykas, kuris suveikia beveik visada iš tėvų pusės, bet čia ir mokytojų vaidmuo svarbus. Vienas žodis – bendradarbiavimas. Jau geriau daryti mažiau tobulą sprendimą, bet kartu bendradarbiaujant su mokytojais ir mokykla, nei: mokykla daro „savo tobulą sprendimą“, o tėvai daro „savo tobulą sprendimą“. Jei tėvams nepavyksta bendradarbiauti su mokytojais ir mokykla, jei tarp jų nėra ryšio ir tarpusavio supratimo, vaikui retai pavyksta jaustis gerai.
