Dr. Eglė Stonkutė, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos klasterio partnerystės profesorė
Charles’as Dantzig‘as savo knygoje „Pasaulio literatūros egoistinis žodynas“ (pranc. Dictionnaire égoïste de la littérature mondiale) rašo, kad nuobodžiausias rašytojas yra tas, kuris gyvenime nėra padaręs klaidų. Autorius pabrėžia, jog klaidos liudija žmogaus polėkį, norą veikti ir galimybę mokytis. Tačiau svarbiausias žodis čia yra ne „klaida“, o „pamoka“.
Lietuvos pensijų sistemos istorija, deja, leidžia manyti, kad ši sritis tampa savotiška neklystančių, išvadų nedarančių ir nesimokančių „rašytojų“ įkaite. Todėl kyla esminis klausimas: kokias pamokas politikos formuotojai pagaliau turėtų išmokti ir ką būtina aiškiai pasakyti visuomenei?
Juk pensijų sistema nėra ir neturėtų būti trumpalaikis politinis projektas. Tai – socialinis kontraktas tarp valstybės ir visuomenės, vienas svarbiausių ir stabiliausių ilgalaikių įsipareigojimų žmogui, piliečiui.
Šių metų pradžioje pradėta įgyvendinti II pensijų pakopos, kuri savo esme turėjo būti Lietuvos pensijų sistemos nedaloma sudedamoji dalis, reforma. Tačiau reforma, panašu, tapo šios pakopos pabaigos pradžia. Ir kol diskutuojama, kam ji reikalinga, kada, kaip, kokia forma disponuotinos joje sukauptos lėšos, pabandysiu paaiškinti kertinius pensijų sistemos dalykus ir kokį vaidmenį tame atlieka II pensijų pakopa.
Visiems žinoma, kad pensijos yra finansuojamos šiuo metu dirbančiųjų žmonių mokamais mokesčiais. Kuo daugiau dirbančiųjų ir mažiau pensininkų esant tiems patiems mokesčiams, tuo pensijos ir jų pakeitimo norma gali būti didesnės. Ir atvirkščiai, kuo mažiau dirbančiųjų ir daugiau pensininkų, tuo pensijos ir jų pakeitimo norma bus mažesnės. Tad akivaizdu, kad pensijos dydį iš esmės lemia tik trys dalykai: dirbančiųjų ir pensininkų skaičiai bei mokesčio tarifai.
Visiems žinoma, kad Lietuvos gyventojų skaičius, nepaisant pastaraisiais metais stebėto augimo dėl imigracijos, ilguoju laikotarpiu mažės. Jei 2026 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,9 mln. gyventojų, tai 2050 m. (kurie ne taip jau ir toli – t. y. maždaug šiuo metu esančių keturiasdešimtmečių pensijos pradžios metai) Lietuvoje gyvens tik apie 2,5 mln. gyventojų. Per tą patį laikotarpį potencialiai dirbančiųjų (20–64 m. amžiaus asmenų) skaičius sumažės 327 tūkst., o asmenų, kuriems bus suėję 65 metai, skaičius išaugs 140 tūkst. Tokiu būdu, jei 2026 m. vieną pensinio amžiaus asmenį išlaikė 2,8 dirbantys, tai 2050 m. – jau 1,8, o pensijos pakeitimo norma vien dėl to nuo šiandien esančių maždaug 40 proc. nukris iki 29 ar net žemesnio proc. buvusio žmogaus atlyginimo.
Tam, kad išsaugotume šiandien turimą pakeitimo normą, reikalinga iki 2050 m. užsitikrinti apie papildomų 300–500 tūkst. dirbančiųjų, kas sudarytų 10–20 tūkst. neto dirbančiųjų asmenų imigracijos (tai gali būti ir grįžtantys lietuviai) kasmet. Net jei pastaraisiais metais Lietuvoje stebėjome tokius imigracijos tempus, tai gana nemenkas augimas tokiai mažai ir menką integracijos patirtį turinčiai šaliai. Žinoma, keturiasdešimtmečiai dar spėtų ir vaikus užauginti, kurie galėtų papildyti dirbančiųjų gretas, bet kažin ar Lietuvoje pakeisime gimstamumo tendencijas. Gimstamumas mažėja visame pasaulyje ir kol kas niekas neatrado būdo pakeisti jo ilgalaikes tendencijas. Kažin ar šokiai bei vakaronės pakeis gimstamumo tendencijas. Taigi, jei iš didesnio gimstamumo papildyti dirbančiųjų skaičius sunku tikėtis, reikia svarstyti klausimą jų skaičių pildyti imigrantais. Bet Lietuvoje mes nuoseklios imigracijos politikos neturime, apie integraciją kalbėti bijome, imigracija tarp gyventojų nepopuliari tema ir į tai įsiklauso politikai.
Dar vienas būdas padidinti dirbančiųjų skaičių ir sumažinti pensininkų skaičių yra pensinio amžiaus ilginimas. Tai buvo padaryta Lietuvoje, t. y. nuosekliai buvo didinamas pensinis amžius ir jau nuo šių metų tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeis sulaukę 65 metų. Manau, kad labai greitu laiku, gal jau kita Vyriausybė (dabartinė neketina to daryti, nes tik šiais metais baigtas pensinio amžiaus ilginimas), turės priiminėti sprendimus dėl tolesnio pensinio amžiaus ilginimo. Tam, kad pensinio amžiaus ilginimu didesne dalimi išspręstume pensijos pakeitimo normos problemą, pensijos amžius turėtų siekti 70 metų. Žinant, kad sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 60,9 metus (2023 m. Europos Sąjungoje – 63,1 metai), sunku būtų paaiškinti tokį pensinio amžiaus ilginimą, jei žmogus nesulaukia pensijos būdamas sveikas. Tačiau labai tikėtina, kad dabartiniai keturiasdešimtmečiai Lietuvoje dirbs jau iki 67 metų.
Tada yra kitas pensijų didinimo sprendimas – didinti pensijų mokesčio tarifą. Norint išsaugoti dabar esamą pakeitimo normą, pensijos mokesčio tarifą reikėtų didinti 5–8 proc. punktais, t. y. mokesčiai nuo atlyginimo būtų 5–8 proc. didesni. Klausimas, ar su tuo sutiktų Lietuvos gyventojai ir kokia valdžia išdrįstu tokius sprendimus priiminėti. Remiantis EBPO, jei Lietuvoje efektyvus vidutinis privalomas pensijų mokesčio tarifas nuo vidutinių pajamų 2024 m. siekė tik 8,72 proc. (manau, kad 13,72, nes savo laiku GPM padidintas 5 proc. punktais, nes bazinė pensija pradėta finansuoti Valstybės biudžeto lėšomis, ne „Sodros“), tai visoje EBPO jis vidutiniškai siekė 18,8 proc.
Galiausiai – II pensijos pakopa. Ši pakopa tikrai nepakeičia „Sodros“ pensijos, tačiau gali ją papildyti. Ji gali užtikrinti ir iki 10 proc. punktų pensijos pakeitimo normos (jei 2050 m. „Sodros“ pensija sudarys tik iki 30 proc. buvusio darbo užmokesčio, gal tas plius 10 proc. punktų yra visai jau ir neblogai. Tačiau ir čia yra niuansų. Kaupimas II pensijų pakopoje iš esmės pasiteisina esant dviem sąlygoms: įmokos viršija 5 proc. nuo darbo užmokesčio ir yra kaupiama ilgai (30–40 metų). Lietuvoje II pakopoje kaupiama dabar maksimaliai po 4,5 proc. (3 proc. savanoriškai ir 1,5 proc. – valstybės paskata) ir tie, kurie jau gauna II pensijų pakopos pensijas, kaupė trumpai (nes II pensijų pakopa Lietuvoje veikia tik nuo 2004 m.). Todėl kalbėti apie šios sistemos rezultatus ir vertinti jos naudas žinant, kad santykinai mažos įmokos ir trumpa gyvavimo trukmė riboja jos galimus solidesnius rezultatus, dar ankstoka. Solidi II pakopos pensijos suma galėtų susikaupti, jei kaupiama po 10 ir daugiau proc.
O jei vis tik galvotume apie 60 proc. buvusio darbo užmokesčio siekiančią pensiją? Tokiu atveju visi mano minėti rodikliai, t. y. imigracijos rodikliai, pensijos ilginimas ir pensijų mokesčių tarifai bei kaupimas, turėtų būti kur kas didesni.
Jei nenorime daugiau imigrantų, mokėti daugiau mokesčių ir kaupti, aiškiai supraskime, kad susitaikome ir su to pasekmėmis – mažėjančia pensijų pakeitimo norma. Taigi, matematika čia paprasta, tačiau sprendimai – sunkūs ir sudėtingi. Tikėtina, kad pensijų sistemos problemos bus sprendžiamos pasitelkiant visas mano minėtas dedamąsias. Tačiau gal kitą kartą, kai norėsis kam svarstyti apie dirbančiųjų imigrantų keliamas problemas, atsiminkime, kad jie yra ir potenciali mūsų pensijų sistemos problemų sprendimo dalis ir su ja reikia elgtis tinkamai. Tyrimai rodo, kad dirbantys imigrantai ekonomikai ir mokesčių sistemai kuria teigiamą naudą (kuria pridėtinę vertę, sumoka daugiau mokesčių nei gauna iš valstybės naudos).
Pabaigai reikia pasakyti, kad mūsų pensijų sistemos reformų „rašytojai“ turi daug polėkio, tačiau sunkiai mokosi. Ne silpninti, o stiprinti reikia II pakopą. Reikia aiškiai visuomenei įvardyti, kad daugiau imigrantų, didesnės įmokos ir didesnis kaupimas yra priemonės išvengti darbo iki 70 metų ir bent išsaugoti esamą pensijų pakeitimo normą. O tada jau kiekvienas tegu sprendžia.
