Prasidėjus rugsėjui, dalis vaikų jaučia nerimą, kurį gali reikšti tiek kūno negalavimais, tiek nuolatiniu galvojimu apie neįvykusias situacijas. Kaip atskirti kasdienį jaudulį nuo gilesnio nerimo, aiškina Geštalto krypties psichoterapeutė Remigija Mikolaitienė.
Vieni laukia, kiti nerimauja
Psichoterapeutė Remigija Mikolaitienė teigia, kad grįžimas į mokyklą po vasaros yra didelis įvykis, kurio laukimas vieniems vaikams suteikia džiugesio, o kitiems – jaudulio ar nerimo. Tai, anot jos, yra individualus procesas, ir normalu jausti tiek pakylėjimą, tiek šiek tiek nerimauti.
Jaudulys kyla dėl pasikeitusios vaiko dienotvarkės, aplinkos ir reikalavimų. Skirtingo amžiaus vaikai į šį pokytį reaguoja nevienodai. „Nerimą dažniau išgyvena mažesni, iki dvylikos metų, vaikai – jie sunkiau pakelia atsiskyrimą ir dažniau skundžiasi kūno negalavimais. Paaugliai jautriau reaguoja į atstūmimo, nepritapimo baimę. Šiame amžiuje ypač svarbu rasti savo vietą bendraamžių grupėje, o jos neradus išgyvenama itin giliai“, – aiškina specialistė.
Pasireiškia ir fiziškai
Vidinė įtampa, pasak R. Mikolaitienės, dažnai pasireiškia ne atviru pasipriešinimu, o kasdieniu vaikų bandymu mintyse pasiruošti neįvykusioms grėsmėms. „Pirmasis signalas, į kurį atkreipiu dėmesį – projektuojamų situacijų sprendimas mintyse. Pastebėti, kad vaikas per daug nerimauja, galima iš jo pasakojimų, lūkesčių, kaip bus ir kas bus. Vaikas suka įvairius scenarijus, bando jiems pasiruošti, klausinėja tėvų: „Mama, kaip manai, ar klasės draugas dar norės sėdėti su manimi viename suole?“ Situacijos dar nėra, o vaikas ją jau mintyse gyvena, klausia, guodžiasi ir liūdi“, – pastebi psichoterapeutė.
Jei vidinė įtampa lieka neįvardinta ir neatliepta, ji gali pasireikšti fiziniais simptomais. Nenuostabu, kad sekmadienio vakarais ar pirmadienio rytais pasireiškiantys pykinimas ar skausmai dažnai kyla ne dėl fizinių negalavimų, o dėl patiriamo streso. „Kai vaikas išgyvena stipresnę baimę ar intensyvų nerimą, tai gali pasireikšti ir fiziologiniais simptomais: galvos ar pilvo skausmais, pykinimu, viduriavimu, miego sunkumais, dažnu šlapinimusi, dusuliu“, – vardija specialistė.
Kai reikia sunerimti
Nerimas tampa rūpesčiu, kai jis pradeda trukdyti vaiko kasdienybei – miegui, valgymui ir poilsiui. „Kūno simptomai yra ženklas, kad reikia didesnio dėmesio, ypač jei nerimas ima trikdyti vaiko rutiną, poilsį ar mitybą. Nereikėtų laukti, kol tai kartosis ir taps savotišku būdu reguliuoti būseną bei vengti to, kas nemalonu“, – aiškina R. Mikolaitienė.
Pastebėjus stiprią organizmo reakciją, svarbu ieškoti jos priežasties. „Tikrai verta pasidomėti, kas vyksta mokykloje – gal laukia kontrolinis, atsiskaitymas. Kažkas svarbaus vaikui vyksta, ir tai svarbu žinoti. Apie tai verta pasikalbėti ir su mokyklos bendruomene – auklėtoja, mokytojais, socialiniais darbuotojais“, – pataria psichoterapeutė.
Tėvų reakcija pokalbio metu taip pat labai svarbi. Vietoj raminimų „neprisigalvok, viskas bus gerai“, psichoterapeutė pataria palaikyti vaiką: „Aš irgi tikriausiai nerimuočiau, jei būčiau tavo vietoje. Gal yra kas nors, ką galėtume padaryti, kad tau būtų ramiau?“ Ji priduria, kad tėvų dėmesys veikia kaip vaistas, tačiau nereikėtų vaiko per globoti.
Užsitęsęs nerimas, anot R. Mikolaitienės, gali būti pavojingas ir sukelti minčių apie savižudybę ar savižalą, ypač jei vaiko savireguliacija nebepajėgia atlaikyti didelės įtampos, susijusios su nepalankiomis aplinkybėmis šeimoje ar socialinėje aplinkoje. Kuo vaikas atsparesnis, kuo labiau tiki savimi ir turi palaikančią aplinką, tuo mažiau nerimauja arba tuo geriau geba tą nerimą suvaldyti.
Į specialistus rekomenduojama kreiptis, kai vaikas reguliariai nenori eiti į mokyklą, prieš mokyklą nuolat atsiranda fiziniai negalavimai, sutrinka miegas, mityba, koncentracija, vaikas vengia bendraamžių ir anksčiau mėgtų veiklų, o namie kyla stiprūs pykčio protrūkiai ar panikos epizodai.
Kai ratas užsisuka
Nepastebėto nerimo kamuojamas vaikas ilgainiui gali pradėti vengti mokyklos. Kuo daugiau pamokų praleidžiama, tuo sunkiau tampa grįžti į normalų ritmą. „Praleidus daug pamokų, sugrįžti į mokyklą tampa sunku. Tai kelia papildomą nerimą, ir ratas užsisuka: į mokyklą neina dėl nerimo, o sugrįžti irgi trukdo nerimas“, – sako R. Mikolaitienė.
Pašnekovė skiria du mokyklos vengimo tipus: vienu atveju vaikas traukia pramogos ar noras patikrinti ribas, kitu – vidiniai išgyvenimai, tokie kaip įtampa, nerimas ar depresija. Nors vienkartinis pamokų praleidimas nėra blogai, sistemingas vengimas turėtų kelti susirūpinimą. Jei tėvai nepastebi signalų, tai gali privesti prie santykių su bendraamžiais problemų, pykčio protrūkių, depresijos ar net psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rizikos.
Mokyklos vengimas siejamas su mokyklos nebaigimu, polinkiu į smurtą, rizikingą elgesį ar nerimo sutrikimais suaugus. Ilgai neišgirstas nerimas veikia vaiko santykį su savimi, šeima ir aplinka.
Izoliacija griauna savivertę
Tėvams vertinant praleistas dienas, svarbu ne tik pažymiai ir pamokų skaičius, bet ir tai, ką vaikas jaučia. Didžiausia našta tampa ne mokslų spragos, o jausmas, kad jis atsiliko nuo kitų. „Kiekviena praleista diena gali sustiprinti mintį: „Aš nebesusitvarkysiu“, „Atsilikau“, „Man nepavyks.“ Kol klasė gyvena savo gyvenimą, vaikas lieka nuošalyje, pradeda jaustis vienišas, gėdytis sugrįžti ar manyti, kad klasės draugai jo nebepriims“, – akcentuoja R. Mikolaitienė.
Rekomenduojama kalbėti apie tai, kas vyksta, o ne priekaištauti dėl nelankytų dienų skaičiaus. Svarbu matyti nerimą, baimę nuvilti ar patirtų patyčių priežastis, slypinčias už pamokų praleidimo.
Į ką atkreipti dėmesį?
- Jei vaikas nuolat kuria neigiamus scenarijus apie neįvykusius įvykius, tai rodo didėjančią vidinę įtampą.
- Sekmadienio vakarą ar pirmadienio rytą pasireiškiantys pilvo ir galvos skausmai dažnai yra fizinė organizmo reakcija į stresą.
- Kartą praleista pamoka rodo ribų tikrinimą, sistemingas nedalyvavimas – gilią baimę ar nepritapimą.
- Sužinojus apie praleistas pamokas, svarbiausia aptarti emocines priežastis.
- Būtina kreiptis į specialistus, kai dėl nerimo sutrinka miegas, mityba arba vaikas pradeda vengti bendraamžių.
