2026 m. rugsėjo 11 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija surengė spaudos konferenciją, skirtą Pasaulinei savižudybių prevencijos dienai paminėti. Joje apžvelgta savižudybių prevencijos srityje pasiekta pažanga, akcentuoti iššūkiai, kodėl pagalba vis dar laiku nepasiekia žmogaus. Vakare geltona spalva nušviestas Seimo rūmų fasadas – solidarumo ženklas su tais, kurie susiduria su savižudybės rizika.
„Pasaulinę savižudybių prevencijos diena yra labai svarbi, nes turime progą sustoti, apmąstyti ir kartu viešai kalbėti apie tai, apie ką dažnai nutylima – apie savižudybes. Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisija pakvietė visą Lietuvą prisijungti prie iniciatyvos „Aš prisidedu prie savižudybių prevencijos“. Būtina viešai ir plačiai kalbėti apie savižudybių prevencijos svarbą, jos iššūkius, apie pagalbą nusižudžiusių asmenų, bandžiusių žudytis, tyčia save žalojančių asmenų artimiesiems, taip pat apie psichikos sveikatos sunkumus, apie psichologinės pagalbos ir emocinės paramos galimybes. Pagalbos prašymas susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais ar ištikus krizei, nėra silpnybės ženklas. Pagalbos prašymas yra drąsos ženklas“, – teigė Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkė Modesta Petrauskaitė.
Savižudybių prevencijos veiksmingumas matuojamas mažėjančiu savižudybių skaičiumi, tenkančiu 100 tūkstančių gyventojų. Nors per 20 metų Lietuvos savižudybių rodiklis sumažėjo perpus, tačiau pastaraisiais metais savižudybių mažėjimo tendencija yra sulėtėjusi: 2024 m. – 19,6 savižudybių 100 tūkst. gyventojų, 2025 m. – 18,4 savižudybių (524 nusižudę asmenys). Šis rodiklis išliko vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Atkreiptas dėmesys, kad oficiali statistika tėra „ledkalnio viršūnė“, nes daugybė savižalos ar bandymo nusižudyti atvejų į ją nepatenka.
Komisijos narė Jekaterina Rojaka akcentavo kryptingos, duomenų analize grįstos savižudybių prevencijos svarbą. „Šią savaitę paskelbtoje Valstybės duomenų agentūros ir Higienos instituto parengtoje švieslentėje detalūs statistiniai duomenys leidžia stebėti savižudybių atvejų ir savižudybių grėsmės atvejų tendencijas pagal savivaldybes, amžių, lytį ir kitais pjūviais. Lyginant savivaldybių savižudybių rodiklius, skirtumai siekia iki 7 kartų (pavyzdžiui, Šilutėje šis rodiklis yra apie 5, o Klaipėdoje – apie 12 savižudybių atvejų 100 tūkst. gyventojų). Todėl būtina ieškoti sprendimų, kaip sustiprinti psichologinės pagalbos prieinamumą tose savivaldybėse, kuriose savižudybių rodikliai yra didžiausi“, – teigė Seimo narė J. Rojaka. Ji akcentavo, kad savižudybių rodiklių švieslentė yra darbo pradžia, nes švieslentę tikslinga papildyti informacija apie psichikos sveikatos paslaugas. „Švieslentėje turėtų būti viešai skelbiama informacija apie savivaldybėse dirbančių psichikos sveikatos specialistų skaičių, jų trūkumą, konsultacijų laukimo pas psichikos sveikatos specialistus trukmę. Toks pagalbos tinklo žemėlapis būtų kur kas veiksmingesnis įrankis, planuojant savižudybių prevencijos priemones“, – teigė Seimo narė J. Rojaka.
„Tavo gyvenamoji vieta lemia tavo didžiausią sveikatos riziką – savižudybę. To neturėtų būti“, – šią problemą apibendrino sveikatos apsaugos viceministras Ignas Rubikas. Jis akcentavo vieną iš labiausiai neraminančių savižudybių prevencijos sistemos spragų: 2 iš 5 nusižudžiusių asmenų per 1 metus iki mirties nesilankė pas jokį psichikos sveikatos specialistą, o psichologo ar psichoterapeuto pagalbą gavo tik apie 8 proc. nusižudžiusiųjų. Didžiausios savižudybių rizikos grupės yra asmenys su negalia (rizika beveik 10 kartų viršija populiacijos vidurkį), sunkų fizinį darbą dirbantys vyrai ir pensinio amžiaus asmenys.
Viceministras I. Rubikas pagrindiniais artimiausio laikotarpio prioritetais įvardijo tikslingesnę, į didžiausios rizikos grupes orientuotą savižudybių prevenciją, klasterio principo diegimą psichikos sveikatos paslaugų srityje (žmogus, išeidamas iš psichiatrijos stacionaro, turėtų sėkmingai patekti į bendruomeninę priežiūrą, užtikrinant tęstinę priežiūrą, specialistams mokant atlygį už rezultatą (išgelbėtą gyvybę), o ne procesą. Taip pat svarstoma sukurti „žaliojo koridoriaus“ sistemą, siekiant pagreitinti pagalbos prieinamumą ir tęstinumą psichikos sveikatos sunkumus patiriantiems asmenims. I. Rubikas paminėjo, kad šiuo metu rengiamas naujas Nacionalinį savižudybių prevencijos veiksmų planas 2027–2030 metams, kuriame, be minėtų naujų iniciatyvų, didelis dėmesys bus skiriamas tarpinstitucinio bendradarbiavimo stiprinimui, taip pat bus tęsiamos ir stiprinamos šiuo metu įgyvendinamos priemonės.
Savižudybių prevencijoje yra labai svarbus visuomenės sveikatos biurų vaidmuo. „Galbūt jie nėra pakankamai matomi Lietuvos sveikatos sistemoje, tačiau jau šiandien šie biurai organizuoja vertingas veiklas savižudybių prevencijai ir ten matome tiek resursų iššūkių, tiek ir galimybių stiprinti kompetencijas ir įgaliojimus jiems veikti“, – teigė viceministras I. Rubikas.
Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro atstovė dr. Austėja Agnietė Čepulienė pasidalijo įžvalgomis, remdamasi šio centro mokslinių tyrimų rezultatais. „Nors nuo 2022 m. atnaujinto savižudybių prevencijos algoritmo savižudybės grėsmės registravimas smarkiai išaugo, tik apie 6–8 proc. nusižudžiusių asmenų per 1 metus iki mirties turėjo užregistruotą savižudybės grėsmę“, – teigė dr. A. A. Čepulienė. Ji atkreipė dėmesį, kad vyrams ir vyresnio amžiaus žmonėms savižudybių rizika vertinama rečiau, o pagalbos prieinamumas tarp savivaldybių svyruoja nuo 64 iki 90 proc. Tarp visų žmonių, kuriems registruota savižudybės grėsmė, psichologo ar psichoterapeuto paslaugas gauna mažiau nei 15 proc. Po tyčinės savižalos tęstinę pagalbą gauna taip pat tik apie 15 proc. asmenų. Akcentuota, kad savižudybės krizė niekada nėra tik medicininė problema – žmonės susiduria su psichologiniais sunkumais ir gali patirti savižudybės riziką, ištikus krizei dėl įvairių priežasčių (darbo netekimo, nesėkmės versle, perdegimo darbe, šeimos iširimo ir kt.).
„Siekiant didinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą, būtina spręsti psichikos sveikatos specialistų – ypač vaikų ir paauglių psichiatrų – trūkumo problemą. Tam būtina valstybės biudžete numatyti nuoseklų finansavimą, ieškoti būdų ir proaktyviai veikti, siekiant pritraukti kuo daugiau studentų rinktis psichikos sveikatos sritį“, – teigė komisijos narė Jurgita Sejonienė. Ji taip pat siūlė institucijoms, planuojančioms tikslines savižudybių prevencijos priemones, spręsti smurto ir savižudybių sąsajos klausimą, mažinti visuomenėje stigmą, toleranciją smurtautojams, save žalojančių žmonių „nematymą“. „Labai svarbu pastebėti artimiausią žmogų, jei jis nesiryžta kreiptis pagalbos, jį paskatinti ir palydėti pas specialistus. Taip pat turime spręsti konkrečias problemas, susijusias su darbo išsaugojimu (pavyzdžiui, statutinių pareigūnų, kuriems yra didelė problema kreiptis į psichiatrus ir išlikti savo pozicijoje)“, – teigė Seimo narė J. Sejonienė.
„Savižudybių prevencija neturėtų būti projektu, bet sistema, kurioje būtų matomos ir šalinamos spragos, dėl kurių pagalbos mechanizmas laiku nepasiekia žmogaus, susidūrusio su savižudybės rizika ar po savižalos atvejo“, – teigė komisijos narė Ligita Girskienė, akcentuodama, kad jos atstovaujamame Klaipėdos regione trūksta jaunimui skirtų psichikos sveikatos centrų. Seimo narė L. Girskienė ragino visuomenę nebūti abejinga žmonėms, susiduriantiems su gyvenimo iššūkiais, kvietė nuoširdžiai kalbėtis su šalia esančiu žmogumi, jį išklausyti ir nenuvertinti psichologinių sunkumų.
Iniciatyvos „Žvelk giliau“ koordinatorė, visuomenės sveikatos specialistė Viktorija Andreikėnaitė, pati patyrusi artimojo netektį dėl savižudybės, pristatė psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvą „Žvelk giliau“. Psichikos sveikatos ambasadoriai – žmonės, patyrę artimo žmogaus netektį dėl savižudybės ar savižudybės krizę – viešai dalijasi savo patirtimi, taip padėdami kitiems, išgyvenantiems kančią. „Man šviesuliai yra šie žmonės, nes dalijasi savo patirtimi“, – teigė V. Andreikėnaitė, pakviesdama prisijungti prie „Žvelk giliau“ bendruomenės.
Psichikos sveikatos ambasadorė Vaida Petrikienė pasidalijo liudijimu apie prieš 6 metus nusižudžiusio brolio psichikos sunkumus, ligos kelią ir šeimos patirtį. Vaida pasakojo, kaip šeima, besirūpindama sergančiu artimuoju, pajuto, kad su juo pradėjo bendrauti „techniškai“ (tik klausinėjo, ar išgėrė vaistus, ar išėjo pasivaikščioti), ir taip pamažu prarado emocinį ryšį. „Mes tarsi nustojome su juo kalbėti širdimi“, – dalijosi Vaida, pabrėždama, kad psichologinė pagalba ir žinios buvo labai reikalingos visai šeimai, bet jų nebuvo. Baigdama liudijimą, Vaida kreipėsi į visuomenę: „Kviečiu – paskambinkime vieni kitiems be reikalo.“
„Ačiū už jautrius liudijimus apie skausmingą patirtį susidūrus su savižudybės rizika, netekus artimojo dėl savižudybės. Dėkoju visiems Lietuvos žmonėms už jų iniciatyvas, kurios palengvina šalia esančio žmogaus psichologinius sunkumus. Komisijos vardu dėkoju visiems specialistams už pastangas, vykdomus darbus savižudybių prevencijos ir psichikos sveikatos srityje“, – apibendrino komisijos pirmininkė M. Petrauskaitė.
Spaudos konferencijos dalyviai sutarė, kad pažanga savižudybių prevencijos srityje per pastaruosius dešimtmečius yra reikšminga, tačiau būtini iššūkius sprendžiantys veiksmai: geresnis savižudybės rizikos atpažinimas visais amžiaus tarpsniais, didesnis psichosocialinės (ne vien medikamentinės) pagalbos prieinamumas, tęstinė pagalba po savižudybės krizės, pagalba šių asmenų ir nusižudžiusiųjų artimiesiems. Komisija sieks, kad Seimo rudens sesijoje svarstant 2027 m. valstybės biudžetą būtų didinamas finansavimas psichikos sveikatos stiprinimui ir savižudybių prevencijai.