Šiandien vaikai yra bombarduojami atviru turiniu visose žiniasklaidos platformose, o rinkodaros strategijos, siekdamos pelno, išnaudoja jų nekaltumą. Naujausi tyrimai rodo, kad smarkiai išaugo vaikų susidūrimas su seksualizuotu turiniu – nuo muzikos ir televizijos, iki socialinių tinklų bei reklamos. Ši žalinga praktika, kuri pirmiausiai yra nukreipta į paauglius, kelia rimtą grėsmę vaikų psichikos sveikatai ir gerovei.
Edukologas, knygos „Meilės pamokos, kad nemylėtume kaip idiotai“ autorius Ričardas Pagojus teigia, kad šiandien jaunimas apskritai gyvena nuolatiniame informacijos triukšme. Jis pabrėžia, kad informacijos yra žymiai daugiau ir ji nefiltruota, o net ir turinys, kuris gali būti visiškai normalus, bet neatitinka amžiaus tarpsnio, gali padaryti žalos. Pasak jo, vaikai nesupranta, kokį turinį internete kuria ir kokias reakcijas jis gali sukelti. Nors mada kurti tokį turinį yra paplitusi JAV, ten kur rengiami vieši vaikų grožio konkursai „Glitz“, jie yra kritikuojami ir kai kuriose valstijose jau numatyti ribojimai. Pavyzdžiui, draudžiama vaikams naudoti purškiamą įdegį, makiažą ar kitus įvaizdžio elementus. Reikėtų pastebėti, kad Europos Sąjungoje konkursai „Glitz“ uždrausti jau nuo 2018 metų. R. Pagojus mano, kad Europoje (ir Lietuvoje) vykstantys sportinių šokių konkursai yra panašūs į „Glitz“ konkursus, tik švelnesnė versija, nes juose vaikai naudoja suaugusiems skirtas grožio priemones, atvirus kostiumus, priklijuotas blakstienas, šoka šokius, kurie savo prigimtimi yra skirti aistrai išreikšti, ypač Lotynų programa.
Atsakydamas į klausimą dėl vaikų patiriamo didesnio spaudimo atrodyti seksualiai, suaugėliškai, R. Pagojus sutinka, kad būtent dėl anksčiau paminėto informacijos pasiekiamumo. Paklausus, kaip socialiniuose tinkluose kuriami grožio ir seksualumo standartai veikia vaikų psichiką, jis nurodo, kad geriau atsakytų vaikų psichologai ir psichiatrai, tačiau tyrimuose minimi klinikiniai nerimo sutrikimai, kūno dismorfija, suicidinės mintys, didėja svorio kontrolės elgsena ir panašūs dalykai.
Kalbantis su vaiku apie seksualizuotą turinį, svarbu pirmiausiai suprasti, ką vaikas turi omenyje, klausiant jo paties. Svarbi ir tėvų reakcija: ramiai reaguojant, vaikai jaučiasi saugūs ir gali atvirai kalbėti. Svarbu akcentuoti saugumą, kūno ribas ir kritinį mąstymą, o ne „blogumą“ ar „purvinumą“. Pavojus kyla kai suaugusieji projektuoja savo baimes į vaikų elgesį, nes vaikai dažnai neturi seksualinės intencijos, ją mato tik suaugusieji.
Draudimai yra veiksmingi, jei jie yra saikingi, pritaikyti laiku ir vietoje ir gerai veikia su kitais būdais, pavyzdžiui, atsakomybės skatinimu, tinkamo elgesio modelio formavimu. Mokyklos vaidmuo yra padėti tėvams ugdyti vaikus. Tėvai yra tie, kurie neša atsakomybę. Mokykla privalėtų pasitarti su tėvais ar bent jau informuoti juos apie procesus, vykstančius mokyklinėje aplinkoje. Yra liūdnų pavyzdžių, kai mokykla ne tik nesitarė su tėvais, bet ir absoliučiai ignoravo jų prašymus, pavyzdžiui, atsisakydavo leisti vesti lytiškumo ugdymo renginį mokyklos patalpose. Tokiu atveju tėvai patys susirado tinkamas patalpas ir pamokos vyko ne mokykloje.
Visuomenė kartais pernelyg sureikšmina seksualizuoto turinio grėsmę ir tada atsiranda moralinė panika – kai baimė tampa didesnė už realią riziką. Bet kartu egzistuoja ir pagrįstas susirūpinimas, ypač kai kalbame apie vaikus, jų kūno ribas ir komercinį seksualizavimą. Svarbiausia suprasti, kur yra riba.
Komentaras
Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologės psichoterapeutės Vilmos Mažeikienės:
Nepaisant to, kad visuomenė šiais laikais yra išlaisvėjusi, bręstančiam jaunimui, ypač jaunoms merginoms, vis tiek brukami standartai, kad moteris turi būti seksuali. Populiarių muzikos atlikėjų pasirodymai siunčia žinutę apie tai, kas yra gražu ir ko reikėtų siekti. Tokia neverbaline medžiaga pasakoma paauglėms, į ką joms orientuotis. Jos dar neturi susiformavusio kritinio mąstymo. Kai jų kūnas dar tik bręsta, jos pačios eina savo kūno pažinimo link. Tas kūnas, be abejo, ne visada būna toks, kokio jos nori. Socialiniai tinklai ir dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotos turinys vaizduoja moteris, atitinkančias tam tikrus kriterijus: ilgi plaukai, liekna talija. Jaunimui, dažnai žiūrinčius trumpus vaizdo įrašus „Tiktok“ ar kituose socialiuose tinkluose, į pasąmonę įsirašo, kokia turi būti šiuolaikinė mergina ar vaikinas.
Paauglėms kūno tema yra itin jautri. Ar jų kūnas atitinka ar neatitinka standartus? Nors visur šaukiama, kad galima būti visokiam, socialinėse medijose matome, kad toli gražu taip nėra. Filmuose dažniausiai matomos lieknos, aukštos, ilgaplaukės merginos. Vos viena kita kino juosta pasakoja apie merginą, kuri yra apkūni. Nors priimame įvairias pakraipas, kad gali būti lesbietės, gėjai ir panašiai, bet kūno temoje vis tiek yra konservatizmas. Konsultacijose pastebiu, kad paaugliai labai išgyvena, jeigu neatitinka standartų. Paskui kyla nerimas, depresijos, savivertės problemos. Rytų filosofijoje požiūris į kūną yra visai kitoks – kūnas yra sielos buveinė, į jį žvelgiama su pagarba. Mes žiūrime į kūną vartotojiškai. Toks vartotojiškas požiūris ir lemia, kad jeigu turiu antsvorio, tuomet turiu jo atsikratyti. Tada nebus nei meilės, nei pagarbos kūnui, nes su juo nėra kitokio santykio nei vartotojiško.
Jei mergaitėms kūno kultas labiau susijęs su socialiniais tinklais, berniukams su erotika ir pornografija, kuri formuoja požiūrį, kad tu turi būti pajėgus, galėti patenkinti daug partnerių. Informacijos pertekliuje paaugliai nebesupranta, ką su visu tuo, ką mato, daryti. Iš to kyla daug kompleksų. Jeigu paskui bus dar ir kokia nesėkminga patirtis su mergina, tai gali nuvesti ne tik prie seksualinių, bet ir prie psichikos problemų. Visas gyvenimas yra susijęs. Per konsultacijas berniukai kartais prisipažįsta, kad žiūri pornografiją ir jaudinasi dėl to, kad jų lytiniai organai nėra tokie kaip aktorių. Jie neslepia, kad paskui ir mergaitės dėl to su jais nenori draugauti, nes jos taip pat visko prisižiūrėjusios. Visi ieško standarto matyto ekranuose, bet kur tada mūsų sielos, kur žmogiškumas?
Autorė: Urtė Jarockė
