Statybų sektoriuje įprasti įvairūs bendradarbiavimo modeliai, įskaitant paslaugų sutartis su individualią veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis. Nors Lietuvos Respublikos statybos įstatymas leidžia sudaryti civilinę sutartį su fiziniu asmeniu, Valstybinė darbo inspekcija (VDI) vertina faktinę situaciją, o ne formalius dokumentus, ir vis dažniau tokius santykius perklasifikuoja į nelegalų darbą, įmonėms taikydama finansines sankcijas.
Popieriuje – rangovas, statybvietėje – pavaldinys
Teismų praktika rodo, kad darbo santykių slėpimas po civilinėmis sutartimis gali baigtis rimtomis finansinėmis pasekmėmis. Neseniai nagrinėtoje byloje statybos įmonė sudarė paslaugų sutartį su fiziniu asmeniu, vykdančiu individualią veiklą, dėl darbų vadovo funkcijų. Sutartyje buvo numatyta, kad asmuo dirbs asmeniškai, vadovausis įmonės taisyklėmis ir gaus fiksuotą mėnesinį atlygį pagal PVM sąskaitą faktūrą. Tačiau VDI patikrinimo metu nustatė darbo santykių požymius: šis specialistas buvo pavaldus įmonės direktoriui, veikė įmonės naudai, dalijo nurodymus darbininkams, pirko medžiagas įmonės vardu ir naudojo jos įrankius. Sutartis buvo sudaryta ne dėl konkretaus rezultato, o dėl tęstinio proceso. Teismas pripažino tai nelegaliu darbu ir pritaikė atsakomybę pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį įmonei, o vadovui – pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį.
Ką leidžia įstatymai, o kur prasideda pažeidimai?
Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir Statybos techninis reglamentas (STR 1.06.01:2016) leidžia fiziniam asmeniui būti statybos rangovu, o darbų vadovams veikti savarankiškai. Tačiau statant ypatingus statinius, Statybos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis reikalauja su atestuotu darbų vadovu sudaryti tik darbo sutartį. Tik neypatingo statinio atveju galimas civilinės sutarties pagrindas darbų vadovavimui. Net ir esant galimybei sudaryti civilinę sutartį, ji neapsaugos, jei santykiai atitinka Užimtumo įstatymo (56 straipsnio 1 dalies 1 punkto) nelegalaus darbo kriterijus. Nelegaliu darbu laikoma, kai asmuo pavaldžiai ir jam atlygintinai atlieka darbo funkcijas nesudarius darbo sutarties. Individualios veiklos esmė – savarankiškumas, nepriklausomumas, veikimas savo priemonėmis ir savo nuožiūra, be pavaldumo užsakovo vidinei tvarkai ir darbo vietai.
Papildoma rizika kyla dėl identifikacinių kodų. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nelegaliu darbu laikomas ir asmens, dirbančio statybos darbus statybvietėje, neturėjimas galiojančio „skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo“. Šis reikalavimas yra savarankiškas ir ypač aktualus samdant trečiųjų šalių piliečius.
Kaip verslui saugiai samdyti laisvai dirbančius asmenis?
Kad bendradarbiavimas atitiktų teisės aktų reikalavimus, sutarties tekstas ir reali praktika turi sutapti. Pavojingiausi ženklai, rodantys paslėptus darbo santykius, yra fiksuotas mėnesinis atlygis, privalomas vidaus taisyklių laikymasis, darbo vietos bei įrankių suteikimas. Norint to išvengti, atlygis turi būti susietas su konkrečiu rezultatu, patvirtintu atliktų darbų aktais. Rangovui turi būti suteikta visiška laisvė darbą atlikti savo priemonėmis, organizuoti darbo laiką ir, esant poreikiui, samdyti subrangovus. Nors civilinės sutartys statybose yra legalios, jos negali būti naudojamos mokesčiams slėpti. Tik užtikrinus realų rangovo savarankiškumą ir tinkamai sutvarkius dokumentus, verslo vadovai išvengs teisinių ginčų ir baudų.
Advokatų profesinės bendrijos „Leagus“ vadovaujančioji partnerė, advokatė Jolita Urbienė
