„Nekomerciniuose kino teatruose žiūrovų skaičius atsistatė iki prieš pandemijos lygio. Tai įrodo, kad žmonėms svarbu eiti į kiną, nors patogiai filmus galima žiūrėti ir namuose: tai dėl buvimo su kitais, dėl bendros patirties ir dėl pridėtinės vertės, kurią suteikia kino teatrai. Žmonės reikalauja daugiau ne tik iš paties filmo, bet ir iš papildomų dalykų: jie tikisi malonios aplinkos, įžangos į filmą ar kažko kito, kas pagilintų jų patirtį“, – sako kino teatro „Skalvija“ direktorė, Kino kultūros asociacijos vadovė ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Vilma Levickaitė, aptardama pastarojo dešimtmečio pokyčius.
Pokalbyje ilgametė kino teatro vadovė aptaria, kaip ugdyti žiūrovus ir kūrėjus per švietimą, prisimena filmus, kuriuos mėgo studijų metais, ir pabrėžia įgūdžius, įgytus studijuojant meno istoriją ir vadybą VDU, kuriais naudojasi iki šiol.
V. Levickaitė, kuri „Skalvijai“ vadovauja beveik dvidešimt metų, pažymi, kad nefranšizinių kino teatrų skaičius Lietuvoje stabilizavosi: šiuo metu jų yra 7–8, ir mažai tikėtina, kad šis skaičius padidės dėl finansinių sąlygų.
„Mums pasisekė, nes esame miesto kino teatras: kad ir kokia būtų situacija, galime pasikliauti savivaldybe. Kol politikai nenusprendžia, kad kino teatras yra nereikalingas, tai padeda. Tačiau vis tiek turime galvoti, kaip konkuruoti, tobulinti savo veiklą ir augti. Sunku, kai turi mažai panašių kolegų: esi šiek tiek pažeidžiamas ir neturi tiek galimybių augti“, – pasakoja V. Levickaitė, aiškindama dviprasmišką nekomercinių kino teatrų padėtį.
Anot jos, kino teatrai yra patyrę didesnių nuosmukių praeityje: pavyzdžiui, po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1990 m. „Mėgstame kino teatrų uždarymą sieti su tam tikromis krizėmis. Tačiau tai iš esmės buvo pasaulinis reiškinys: kino teatrai užsidarė, nes išpopuliarėjo VHS. Tuo tarpu šiandien kino teatrų skaičius yra stabilus. Būtent todėl, kad įrodyta, jog vis dar yra žmonių, kurie eis į kiną, nes jaučia poreikį žiūrėti filmus su kitais. Filmo žiūrėjimas taip pat yra socialinis aktas, kaip ir dalyvavimas kituose renginiuose“, – pabrėžia V. Levickaitė.
Naujos kartos kino žiūrovų ir kūrėjų ugdymas
Šiandien vadovaudama kino teatrui, V. Levickaitė labai vertina pagrindinių rinkodaros principų supratimą, kurį įgijo studijų metu. Norint paskatinti žmones eiti į kiną, reikia sukurti jam poreikį. Nekomerciniams kino teatrams tai nereiškia ekspresyvios reklamos; vietoj to, tai apima ilgą ir nuoseklų auditorijos auginimą, pavyzdžiui, per edukacines veiklas. Tai apima tokias iniciatyvas kaip „Mokausi Iš Kino“, kuri kasmet pritraukia apie 16 000 moksleivių žiūrėti filmus „Skalvijoje“.
„Mūsų tikslas yra parodyti įvairovę, kad yra visokių filmų, kad jie gali paskatinti mąstyti ir provokuoti pokalbius. Mes siekiame, kad jaunimas suprastų, jog kinas nėra tik pramoga, kurią pažiūri ir kitą dieną pamiršti; tai yra kažkas, kas gali lavinti“, – pažymi V. Levickaitė.
Kitas projektas, „Skalvijos“ kino akademija, ėmėsi dar didesnės misijos: sukurti naują kino kūrėjų kartą. Baigę šiuos kursus, kurie yra įvadas į filmų gamybą, turi visas galimybes tapti kino profesionalais: šiandien tarp akademijos absolventų yra jau pripažinti režisieriai Marija Kavtaradzė (Slow / Tu man nieko neprimeni) ir Vytautas Katkus (The Visitor / Svečias).
Meno istorija ir vadyba suteikė tvirtą karjeros pagrindą
Prisimindama studijas, Vilma Levickaitė aiškina, kad ilgai nedvejojo prieš pasirinkdama meno istoriją Vytauto Didžiojo universitete: ją patraukė programos daugialypiškumas.
„Dar būdama mokykloje supratau, kad man labiausiai patinka būti kultūros srityje. Mėgau lankyti renginius, eiti į dramos teatrą ir į koncertus. Jaučiau, kad dalyvavimas kultūroje žmogui duoda labai daug. Tačiau, kadangi dar nežinojau, kurioje kultūros srityje norėčiau dirbti, meno istorijos studijos VDU man puikiai tiko, nes apėmė teorinius visų menų aspektus“, – prisimena „Skalvijos“ direktorė.
Užuot tapusi menininke, V. Levickaitė suprato, kad nori būti tarpininkė tarp kūrėjų ir kultūros dalyvių. Be to, ji pasinaudojo VDU siūloma galimybe studijuoti gretutinę specialybę, šiuo atveju – vadybą, kartu su pagrindine specializacija.
„Intuityviai supratau, kad organizacinis valdymas ir veiklos planavimas yra svarbūs ir kultūroje; kultūra veikia tais pačiais principais kaip ir verslas. Taigi įgytas meno istorijos bakalauras ir verslo vadybos sertifikatas padėjo tvirtą pagrindą mano profesiniam keliui kino kultūroje: tiek meno istorijos, kultūros ir kūrinių analizės kontekstas, tiek strateginio valdymo, rinkodaros, žmogiškųjų išteklių valdymo ir finansinės apskaitos pagrindai“, – aiškina pašnekovė.
Visapusiškas išsilavinimas visada aktualus
Kino kultūros asociacijos vadovė prisimena, kad net ir tuo metu, daugiau nei prieš 25 metus, vadybos studijos VDU buvo laikomos vienomis pažangiausių Lietuvoje: jas baigę draugai pastebėjo, kad tolimesnės studijos kituose universitetuose atsilieka, priešingai nei VDU, kuris pristatė naujausias vadybos tendencijas ir orientavosi į modernumą.
Tuo pačiu metu V. Levickaitė vertina, kad universitetas ir toliau puoselėja artes liberalesprincipus, leisdamas studentams laisvai rinktis dalykus, neapsiribojant pasirinkta specializacija, ir susidaryti savo studijų tvarkaraštį. Jie taip pat gali rinktis iš daugiau nei trisdešimties užsienio kalbų ir dalyvauti įvairiose popamokinėse veiklose.
„Manau, kad visapusiškas išsilavinimas visada bus labai aktualus. Tai galimybė ne tik įgyti labai platų išsilavinimą, bet ir ugdyti sprendimų priėmimą: sąmoningai apmąstyti, kas tave domina, susidaryti dominančių temų paketą. Aš taip pat pasinaudojau galimybe išmokti daug kalbų – studijavau prancūzų ir anglų kalbas“, – pažymi VDU absolventė.
Studijuodama VDU, V. Levickaitė labiausiai domėjosi teatru, o ne kinu: daugiausia dėl savo dėstytojos, teatrologės Vitalijos Truskauskaitės, kuri tuo metu jai padarė didelį įspūdį.
„Vitalija buvo žmogus, kuris daugelį patraukė į teatrą. Taip jau būna: jauno žmogaus gyvenime dėstytojai yra tie, kurie nulemia, ar žmogus susidomės sritimi, ar įkvėps savo meile dėstomam dalykui“, – sako V. Levickaitė ir atskleidžia, kad jos meilė kinui atsirado vėliau, studijų metu, kai ją mokė kino kritikė Živilė Pipinytė.
Kino paskaitos supažindino su Andrejumi Tarkovskiu
V. Levickaitė prisimena, kad studijuodama VDU dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kino teatrai Kaune sunkiai vertėsi, o jų programos nebuvo labai turtingos. Vis dėlto jai didelį įspūdį paliko Jim Jarmusch filmas Dead Man, matytas kino teatre „Kanklės“, ir Alan Parker filmas Evita, matytas „Senajame Treste“. Aptardama filmus ir režisierius, kuriais tuo metu domėjosi, VDU absolventė išskiria Andrejų Tarkovskį, Ingmarą Bergmaną, Peterį Greenaway ir kitus intelektualaus ir filosofinio kino kūrėjus. Su daugeliu jų ji susipažino kino paskaitų metu VDU.
„Kino paskaitose mes sužinodavome, kurie autoriai yra svarbūs, o tada tiesiog viską išsinuomavome. Savo bendrabučio kambaryje turėjau televizorių ir VHS grotuvą, kurį atsivežiau iš namų. Pasikviesdavau savo draugus iš bendrabučio ir darydavome filmų peržiūras. Taigi viskas prasidėjo grynai kaip studentų iniciatyva. Vėliau, žinoma, pradėjau tyrinėti tai giliau. Iki šiol labai mėgstu Bélą Tarrą, tegu jam lengva žemė. Jo kūryba rezonuoja su mano vidiniu pasauliu“, – atskleidžia V. Levickaitė.
„Praėjusiais metais man labai patiko Conclave ir Southern Chronicles. Pastarasis yra tiesiog fenomenas lietuvių kine, nes sukurti gerą, kokybišką, publikai patinkančią komediją yra labai sunku“, – pažymi pašnekovė, pasidalindama savo dviem naujausiais mėgstamiausiais filmais ir pridurdama, kad kita jos laisvalaikio veikla yra kelionės ir parodų lankymas.
Pokalbio pabaigoje Vilma Levickaitė pasiūlė patarimą dabartiniams dvyliktokams, kurie renkasi savo ateitį: jie turėtų klausytis savo širdies ir būti politiškai aktyvūs.
„Norėčiau paskatinti dvyliktokius galvoti apie laisvę ir kaip ją ginti kiekvieną dieną, būtinai domėtis politika ir partijomis, dalyvauti rinkimuose. Tegu jų širdys pasako, kur link juos veda karjeros kelias ir tegul jie jo klauso. Ir tada tegul jie atsilaiko prieš kitus: tarkime, jei tėvai sako, kad tai blogas pasirinkimas. Žinoma, jie turi klausytis ir iš karto neatmesti to, ką sako vyresnieji. Tačiau svarbiausia yra jų pačių sprendimas“, – pabrėžia „Skalvijos“ direktorė.
