Pirmoji Vilniaus knygų mugės, AGATA „Muzikos salės“ diena visada pasižymi savitu pulsu. Dar juntamas lengvas nerimas, dar dėliojamos vinilų krūvos, dar tikrinami mikrofonai, bet vos tik atsidaro durys – viskas ima gyventi sava eiga.
Žmonės eina, sustoja, varto albumus, šypsosi, diskutuoja. Kamera fiksuoja, mikrofonai gaudo garsą, nuotraukose kaupiasi dienos fragmentai.
Stendas 1.53 – „Kompleksų kompleksas“, įkvėptas popromano „Editas kompleksas. Normalūs žmonės nesišypsa“ (autorius – Rimantas Kmita), vakar tapo gyvu įrodymu, kad kompleksai tirpsta veiksme.
Kai nebeslepi savo kūrybos stalčiuje. Kai išdrįsti ją padėti ant stalo. Kai leidi jai būti paliestai, įvertintai, pamatytai.
„Svarbiausia, ką suteikia dalyvavimas tokiose erdvėse, – galimybė. Ne abstrakti, o labai konkreti. Galimybė, kad tavo kūryba atsidurs ne tik pirkėjo rankose, kad tavo kūryba bus pavartyta, peržvelgta, gal net trumpam sustabdys žingsnį tų, kurie patys jau seniai kuria Lietuvos scenos istoriją.“ – akcentuoja Remigijus Ruokis, stendo iniciatorius, Vilniaus TECH kūrybinių industrijų fakulteto, renginių inžinerijos lektorius.
Kai patyręs muzikos žmogus paima jauno kūrėjo leidinį, ta akimirka nėra triukšminga, niekas neploja, niekas jos neanonsuoja, Bet jaunam atlikėjui tai gali būti lūžis. Tą sekundę iš „ar aš pakankamas?“ pamažu gimsta „mano muzika jau gyvena tarp jų“.
Pirmoji diena stende parodė, kad alternatyvi scena gyva ne tik dėl koncertų ar leidinių skaičiaus. Ji gyva dėl susitikimų. Dėl to, kad kūryba čia cirkuliuoja rankose, o ne tik skaitmeniniuose grojaraščiuose. Dėl to, kad kartos susitinka ne teorijoje, o realybėje.
Šiauliai į mugę atvažiavo būti. O iš buvimo gimsta ir pokalbiai, ir muzika, ir naujos temos, kurios persikelia iš Vilniaus salių į vasaros naktis.
