Filmai ir serialai yra daug daugiau nei tik pramoga – jie gali paskatinti domėtis įvairiomis sritimis, įskaitant mokslą. Fantastiniai filmai ar animė dažnai įkvepia būsimus ir esamus mokslininkus. Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslininkė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė teigia, kad šiuose kūriniuose nagrinėjamos idėjos skatina norą jas patikrinti, plėtoti ar paneigti, taip prisidedant prie mokslo pažangos. Gegužę vykusiame renginyje „Comic Con Baltics“ ji surengė „fizikos teismą“ Holivudo filmams, kviesdama auditoriją svarstyti, ar scenose rodomi reiškiniai yra įmanomi.
Emocijų svarba mokymosi procese
Populiarioji kultūra yra neatsiejama kasdienybės dalis. Filmai ir serialai žadina vaizduotę ir leidžia pažvelgti į pasaulį kitaip, pavyzdžiui, fizikos akimis. Pasak dr. M. Mackoit-Sinkevičienės, fizika gali sustiprinti žiūrovų patiriamą malonumą. „Emocijos mokymosi procese labai svarbios. Jeigu jaučiame smalsumą, entuziazmą, noras gilintis, suprasti atsiranda savaime. Kodėl nepanaudojus šių emocijų kaip tilto į mokslą?“, – ragina ji, siūlydama po gero filmo aptarti jį su fiziku.
Mokslininkė pateikia pavyzdžių iš žinomų filmų. Filmo „Haris Poteris“ scena, kurioje jaunieji burtininkai įžengia į salę, apšviestą sklandančių žvakių, kelia klausimą, ar tai tik magiška išmonė, ar realybėje įmanomas reiškinys. „Yra tokia fizikos šaka, vadinama akustine levitacija. Pasirodo, preciziškai sustatę ultragarso kolonėles, mes galime generuoti stovinčią bangą, o jos mazguose – akustinio slėgio „duobutėse“ – laikyti objektus. 2006 m. kinų mokslininkai šitaip ore netgi išlaikė gyvas skruzdes, boružėles, vorus ir bites. 2016 m. tarptautinė komanda parodė, kad galima levituoti net 50 mm putų polistireno rutulį. Taigi nedidelę žvakę išlaikyti ore tikrai įmanoma“, – teigia dr. M. Mackoit-Sinkevičienė.
Ar kosmose įmanoma verkti?
Kitoje populiarioje filmų serijoje, „Supermenas“, superherojus gelbsti Lois Lane, kuri krinta iš didelio aukščio. Fizika čia negailestinga: kol Supermenas pasiektų krintančią Lois Lane, jos greitis galėtų išaugti iki maždaug 120 m/s, arba daugiau nei 430 km/h. „Tai jau būtų ne gelbėjimas, o smūgis į betoninę sieną. Net jeigu Supermenas bandytų sušvelninti pagavimą, jis tai turėtų padaryti likus vos keliems centimetrams iki šaligatvio. O staigus stabdymas tokiame trumpame atstume reiškia tas pačias mirtinas perkrovas. Saugiau būtų tiesiog leisti Lois Lane kristi toliau. Deja, Supermeno romantika prieštarauja antrajam Niutono dėsniui“, – sako mokslininkė.
Fizikos dėsniams kartais prieštarauja ir tai, kaip filmuose, vykstančiuose kosmose, vaizduojamos emocijos. Astronautų emocijos, kaip ir jų išraiška, turi paklusti fizikos dėsniams. Filmas „Gravitacija“ pelnė Oskarą, bet ar jis būtų sulaukęs tokio pripažinimo, jei auditorija būtų žinojusi, kad kosmose nelabai įmanoma verkti? Mikrogravitacijos sąlygomis ašaros nevirsta skruostais ridiniais lašais – jos susiformuoja į mažus rutuliukus ir laikosi prie akies. „Jos kauptųsi į vis didėjantį vandens rutulį, kol galiausiai astronautas turėtų jį „nuvalyti“ rankove arba audiniu. Jeigu norite tuo įsitikinti, pakanka įsijungti trumpą Kanados astronauto Chriso Hadfieldo vaizdo įrašą iš Tarptautinės kosminės stoties. Jame aiškiai matyti, kaip „ašara“ virsta vis didėjančiu vandens rutuliu prie akies. O kitas garsus astronautas Scottas Kelly hidrofobinėmis raketėmis kosmose net žaidė „stalo tenisą“ su 4 ml vandens kamuoliuku“, – pasakoja dr. M. Mackoit-Sinkevičienė. Daugiau informacijos ir fizikos pavyzdžių galima rasti dr. M. Mackoit-Sinkevičienės „Youtube“ kanale „Trumpa fizikos paskaita“.
