Hormūzo sąsiauris daugeliui atrodo kaip tolima geopolitikos detalė. Tačiau pakanka kelių grasinimų, karinių incidentų ar neaiškių pareiškimų, ir ši siaura jūrų arterija labai greitai persikelia į Europos degalinių kainas, verslo rizikos planus ir net gyventojų sprendimus, kiek atsargų verta turėti namuose.
Pasak „Glimstedt“ asocijuotojo partnerio, energetikos teisės eksperto Mindaugo Jablonskio, dabartinės energetikos derybos vis mažiau primena diplomatinį etiketą.
„Šios derybos primena klasikinį Harvardo derybų vadovėlį – tik tą skyrių, kuriame kalbama apie purvinus triukus“, – sako jis.
Vienoje pusėje – spaudimas, ultimatumai, grasinimai ir demonstratyvūs pareiškimai. Kitoje – miglotos derybininkų įgaliojimų ribos, abejotini ketinimai ir nuolatinis klausimas, kas iš tiesų priima galutinį sprendimą Teherane. Iranas, anot M. Jablonskio, ilgą laiką taiko įkaito taktiką: pats sukuria krizę, o tada siūlosi ją išspręsti. Šiuo atveju įkaitu tampa ne tik Hormūzo sąsiauris, bet ir pasaulinė naftos rinka.
Hormūzo įtampą reikia vertinti platesniame kontekste. Naftos valstybės vis dar turi didelę įtaką, bet jos galiojimo laikas trumpėja. Atsinaujinančios energetikos augimas, Kinijos ir kitų didžiųjų vartotojų investicijos į saulę, vėją ir alternatyvius šaltinius mažina senąją priklausomybę nuo naftos.
Todėl, M. Jablonskio vertinimu, Iranas gali mėginti išnaudoti laiką, kol nafta dar turi tokį svorį pasaulio ekonomikoje. Energetinė transformacija jau vyksta, tačiau degalinės dar ilgai neišnyks, o transportas ir pramonė vis dar smarkiai priklauso nuo degalų.
Europa išmoko pamoką: rezervai ir lankstumas gelbsti
Po Rusijos energetinio šantažo Europa buvo priversta greitai peržiūrėti savo priklausomybę nuo vieno tiekėjo. Atsisakymas rusiškų energijos išteklių buvo skausmingas, bet jis privertė kurti alternatyvias tiekimo grandines, stiprinti rezervus ir ieškoti naujų partnerių.
Hormūzo krizė parodė, kad ši patirtis nebuvo veltui. Europa šįkart neliko be naftos – galėjo mokėti daugiau, tačiau fiziškai tiekimas nebuvo paralyžiuotas.
„Rezervas ir lankstumas – tai du dalykai, kurie Europą išgelbėjo“, – pabrėžia M. Jablonskis.
Vis svarbesnė tampa tiekėjų diversifikacija: į rinką aktyviau grįžta Šiaurės Afrika (Libija ir Alžyras), auga alternatyvūs tiekimo maršrutai, ieškoma būdų apeiti rizikingus „butelio kakliukus“. Hormūzas išlieka svarbus, bet pasaulis mokosi mažinti priklausomybę nuo vieno siauro taško.
Energetinis saugumas – jau ne tik valstybės klausimas
Geopolitinės krizės keičia ne tik valstybių strategijas, bet ir paprastų žmonių elgesį. Lietuvoje vėl matyti susidomėjimas degalų atsargomis, sertifikuotais kanistrais, generatoriais, hibridiniais inverteriais.
Tai rodo, kad energetinis saugumas nebėra tik ministerijų ar energetikos įmonių tema. Vis daugiau gyventojų nori bent kurį laiką būti nepriklausomi nuo tinklų ir išorinių tiekėjų.
Panašiai keičiasi ir požiūris į elektros atsargas. Populiarėja hibridiniai inverteriai, galintys veikti su baterijomis ir saulės moduliais net tada, kai viešajame skirstymo tinkle nėra elektros. Tokie sprendimai brangesni, tačiau žmonės vis dažniau klausia ne tik „kada tai atsipirks“, bet ir „ką darysiu, jei elektra dings kelioms valandoms ar dienoms“.
Verslui pasirengti sudėtingiau. Namų ūkiui gali pakakti kelių atsarginių sprendimų, tačiau didelės gamybos įmonės negali paprastai „pasistatyti baterijos“ ir tapti nepriklausomos. Joms reikia veikiančio tinklo, rezervinių pajėgumų ir patikimos nacionalinės energetikos infrastruktūros.
Kai žvanga ginklai, teisė tyli
Energetikos teisės ekspertui neišvengiamai tenka kalbėti ir apie tai, kiek šiandien dar veikia tarptautiniai susitarimai. Atsakymas nėra guodžiantis.
Pasak M. Jablonskio, teisės vaidmuo silpsta, kai prieš ją stoja karinė jėga, ekonominis spaudimas ir geopolitiniai interesai. Tarptautiniai susitarimai veikia tol, kol šalys yra pasirengusios jų laikytis. Kai valstybės demonstratyviai jų nepaiso, teisės galimybės tampa ribotos.
„Kai žvanga ginklai, teisė tyli“, – primena jis romėnišką Cicerono posakį (lot. „Silent enim leges inter arma“).
Jeigu iš šios krizės reikėtų išsinešti vieną pamoką, ji paprasta: reikia turėti rezervą ir būti lankstiems. Rezervas reiškia gebėjimą išgyventi tiekimo sutrikimų, lankstumas – galimybę greitai persijungti prie kitų tiekėjų, maršrutų ar energijos šaltinių. Europa šią pamoką pradėjo mokytis atsisakydama Rusijos energijos. Hormūzo krizė tik patvirtino, kad šis kelias buvo būtinas.
Ši pamoka galioja ne tik valstybėms. Ji galioja ir verslui, ir gyventojams. Energetinis saugumas šiandien yra ne vien strateginis dokumentas, bet ir labai praktinis klausimas: kiek laiko galime veikti sutrikus tiekimui, kiek turime alternatyvų ir ar esame pasirengę netikėtumams.
Hormūzo krizė parodė, kad pasaulio energetikoje nebeliko vien rinkos logikos. Čia veikia visi derybų triukai, karinė grėsmė, naftos kaina, rinkimai, vartotojų baimės ir valstybių interesai. O kai pasaulis tampa toks nenuspėjamas, saugiausi yra tie, kurie turi ne vieną atsakymą, o kelis planus.