„Dauguma šiuolaikinio cirko atlikėjų tiki, kad nėra nieko neįmanomo. Labai retai iš jų išgirsi „ne“, greičiau – „taip, pabandykime“. Tai labai unikalus požiūris ir mąstysena“, – pasakoja Pia Meuthen, trupės „Panama Pictures“ meno vadovė bei choreografė. Daugiau nei 20 metų trupė iš Nyderlandų jungia šokio ir šiuolaikinio cirko menus, žiūrovams dovanodami autentiškas ir labai paveikias patirtis, rašoma „ConTempo“ pranešime žiniasklaidai.
Jau netrukus su „Panama Pictures“ galės susipažinti ir Lietuvos auditorija – rugpjūčio 2–3 d. būtent ši trupė atidarys scenos menų festivalio „ConTempo“ programą.
Iš Nyderlandų atvykstantys su didžiulėmis konstrukcijomis bei dviem scenografijos elementų pilnais sunkvežimiais, „Panama Pictures“ Kaune pristatys du spektaklius: „The Weight of Water“ ir „Into the Thin Air“.
– Pia, „Panama Pictures“ įkūrėte prieš daugiau nei du dešimtmečius. Kokios idėjos vedė tuomet ir kaip trupė pasikeitė per visą šį laiką?
– „Panama Pictures“ prasidėjo kaip nedidelis projektas, kuriame viską dariau viena – prodiusavau pasirodymus, rūpinausi pardavimais, kūriau. Per visus šiuos metus trupė išaugo į daug didesnę platformą.
Iš pradžių mane įkvėpė literatūra – derinau tekstą su judesiu, dirbdama su jungtine aktorių ir šokėjų trupe. Kurį laiką toks požiūris veikė. Tačiau tam tikru momentu ėmiau jausti, kad tai riboja mano šokio kalbą. Tekstas labai tiesiogiai veikė žiūrovų mintis, aiškiai apibrėždamas kūrinio prasmę, todėl šokis šalia jo tarsi netekdavo savo galios.
Visiškai atsitiktinai atradau šiuolaikinį cirką, apie kurį anksčiau beveik nieko nežinojau. Pradėjusi dirbti su trimis menininkais stipriai susižavėjau tuo, ką cirkas įnešė į mano judesio kalbą. Tarp atlikėjų jaučiau gilų pasitikėjimą, priklausymą vieniems nuo kitų. Tai buvo kažkas labai tikro, kalbėjo apie buvimą čia ir dabar. Šį tiesioginį santykį ir rizikos faktorių labai norėjau integruoti į savo pačios meninę kalbą.
Manau, tai pažymėjo svarbų lūžį – nuo pradinio darbo su tekstu perėjau prie cirko ir šokio jungimo, o galiausiai – prie hibridinės judesio kalbos kūrimo.
– Kas šiuolaikiniame cirke jus žavi labiausiai?
– Šiuolaikinis cirkas neša tam tikrą riziką, suteikia būdą tyrinėti vertikalią erdvę. Cirko atlikėjai niekuomet nepasakys, kad kažkas yra neįmanoma – jie visuomet plečia savo fizinių galimybių ribas. Jei pradedame dirbti su naujomis instaliacijomis ar galvojame, kaip nuo vienos tikrai aukštos sienos atsidurti ant kitos, atlikėjai niekuomet nesako „ne“. Greičiau – „taip, pabandykime. Kiek toli mes galime nueiti?“. Aš manau, kad tai labai unikalus požiūris ir mąstysena, šokio kalbai pridedantys šiek tiek magijos.
– Daug kalbate apie fiziškumą, kūno galimybių ribas. Kaip įvairios patirtys gali būti transliuojamos per kūno kalbą?
– Fizinis pasirodymas nuostabus tuo, kad žiūrovams sukelia fizinę reakciją – jis tiesiogiai kalba su žmonių kūnais ir siela, priverčia susitapatinti emociškai. Manau, kad rizikos faktorius prideda kažką papildomo – esi kartu su atlikėju, jauti tą momentą.
Kai pamatai ką nors balansuojantį sudėtingoje erdvėje, sulaikai kvėpavimą. Savyje pajunti stiprią fizinę reakciją – vietoje to, kad atsiloštum kėdėje, palinksti į priekį. Kartu daliniesi įtampa, pasirodymo momentais. Ir man atrodo, kad tai labai svarbu – esi labai arti to, kas vyksta scenoje. Net jei iki galo nesupranti idėjos, viską jauti. Tai palieka vietos asmeninei interpretacijai, leidžia pasirodymą sujungti su tavo paties vidiniu pasauliu. Man tai yra tobulas scenarijus.
– Kaune pristatysite pasirodymą „The Weight of Water“, tyrinėjantį galios temą. Kaip šiandienos socialinės ir politinės aktualijos veikia istorijas, kuriomis norite pasidalinti su žiūrovais?
– Jaučiu, kad gyvenimas priverčia mus apmąstyti didžiuosius klausimus. Sunku ignoruoti tai, kas dedasi aplinkui – tiek daug įvairiausių krizių, karų. Atrodo, kad žemė po mūsų kojomis dreba ir turime kažkaip į tai atsakyti. Nesakau, kad visas menas turi būti politiškas – tikrai ne, tačiau asmeniškai jaučiu, kad turiu reaguoti į tai, kas vyksta.
Pasirodyme „The Weight of Water“ pradžios taškas yra plūduriuojantys laiptai. Jie kuria labai gražų efektą – kai kopi aukštyn, konstrukcija pakyla ir vėl nusileidžia. Tai labai simboliška – kuo daugiau galios turi, tuo labiau viskas aplinkui keičiasi, juda ir tampa nestabilu.
Šis vaizdas padiktavo idėją apie politikus ir jų nuolat diskutuojamus klausimus. Kai kūriau šį spektaklį vyko vienas klimato kaitos susitikimų, kurio metu diskutuota apie daugybę idėjų, kurios niekur nenuvedė. Nenorėjau šios minties perteikti tiesiogiai, tačiau tai įkvėpė tyrinėti plūduriuojančio objekto idėją.
– Daugume „ConTempo“ pasirodymų pristatomi netikėtose ar viešose erdvėse. Pasirodymas „The Weight of Water“ vyks ant vandens. Kiek aplinka svarbi jūsų pasirodymams?
– Be galo svarbi. Pasirodyti atviroje erdvėje ir dar ant vandens yra didžiulis iššūkis. Konstrukciją veikia viskas – vėjas, vandens judėjimas. Į kiekvieną srovę objektas reaguoja skirtingai. Atlikėjai, šokdami ir balansuodami ant plūduriuojančios platformos, yra tiesiogiai veikiami aplinkos.
Man atrodo, kad tai gražus ir svarbus patyrimas, kalbantis apie tai, kaip mes, žmonės, esame priklausomi nuo to, kas vyksta aplink mus – gamtoje ar kitose jėgose. Žiūrovai sėdi krante žiūrėdami į dalykus, kurie vyksta vandenyje. Šis kontrastas diktuoja kitokią perspektyvą, kuri prisideda prie žinutės.
Man patinka dirbti atviroje erdvėje, nes tai leidžia suartėti su publika, darbą pristatyti didesniame kontekste. Kartu tai sudėtinga, vargina. Tad kai festivalių sezonas baigiasi, džiaugiuosi galimybe sugrįžti į teatrą, kur sąlygas diktuoji pats.
– Festivalyje pristatysite ir kitą darbą „Into Thin Air“. Apie ką jis?
– Pasirodyme „Into Thin Air“ išvysime kitą didžiulį objektą, taip pat laiptus, balansuojančius ant aukštų, itin nestabilių stovų. Atlikėjams tai ir vėl bus didžiulis iššūkis – pasirodymo metu trys šokėjai tyrinės šią ekstremalią erdvę. Ji gali būti įsivaizduojama kaip kalnų peizažas ar net vieta su kitokiomis gravitacijos taisyklėmis, dėl kurių pagrindas, ant kurio stovime, gali bet kada išslysti iš po kojų.
Stebėsime, kaip kiekvienas atlikėjas reaguos į šiuos pokyčius – ar jie pasikliaus, palaikys vienas kitą, o gal paleis? Viskas prasideda kaip fizinis objekto tyrimas, vėliau leidžiantis pajausti iš to kylančius emocinius sluoksnius.
– Žiūrint į jūsų kūrybinį – šokėjos, choreografės ir meno vadovės – kelią, kokios pamokos, patyrimai išlieka svarbiausi?
– Giliai tikiu stiprybe ir jėga, kuriuos atneša dialogas, – galimybė sukurti erdvę, kurioje kiekvienas gali atnešti savo idėjas, apmąstymus ir sukurti kažką naujo, jungiančio.
Taip pat svarbus pasitikėjimas, kurį šokėjai jaučia vienas kitam net labai sudėtingose sąlygose. Man tai kalba apie pasaulį ir kaip jis galėtų būti visai kitokia vieta, jei jaustume daugiau palaikymo.
Matau tai ir žiūrovų atspindžiuose. Pavyzdžiui, pernai pristatėme kūrinį pavadinimu „Tipping Point“, kuris buvo atliekamas ant judančios platformos. Atlikėjai turėjo nuolat pasitikėti, klausytis vieni kitų, kad platforma išliktų pusiausvyroje – tai buvo be galo sudėtinga. Po vieno pasirodymo prie mūsų priėjo moteris ir pasakė: „Jei nepaleisime vieni kitų – jei laikysimės kartu – galime išspręsti net pačias sunkiausias problemas.“ Tai buvo labai stiprus ir gražus pasidalijimas, kalbantis apie tai, ką nešame pasauliui.
Pasaulio scena iš arti žiūrovams atsiveria rugpjūčio 2–9 dienomis Kaune ir Kauno rajone. Festivalį „ConTempo“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
• Publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Naujieną paskelbė „LRT | .lt“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale www.miestonaujienos.lt.
