Pirmosios minutės po kario sužeidimo, chaoso ir panikos akimirkos, yra kritinės karo mediko darbe. Nuolatiniai mokymai padeda karo medikams priimti greitus, tikslius ir užtikrintus sprendimus net didžiausio streso sąlygomis. Karo medicina nėra atskirta nuo taikos meto medicinos – nuolatinis pasirengimas ir mokymasis iš realių konfliktų, įskaitant patirtį iš Ukrainos, yra esminė šios srities dalis.
Karo medicinos gydytojas, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dėstytojas Maksimas Dmitrijevas pabrėžia, kad dabartinė geopolitinė situacija, Lietuvai tampant „karštu tašku“, verčia ruoštis galimiems scenarijams šalies teritorijoje.
Karo medikas – ir karys
Majoras M. Dmitrijevas, dabartinis Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Klaipėdos medicininės paramos vieneto vadas, karo medicinoje rimčiau susidomėjo tik studijų rezidentūroje pabaigoje. Pažintis su karo medicinos tarnybos atstovais paskatino jį išbandyti save šioje mažiau pažintoje srityje.
Siekiant dirbti karo medicinos tarnyboje, gydytojai privalo pereiti tokią pat atranką kaip ir profesinės karo tarnybos kariai – įveikti fizinio pasirengimo testus ir baigti bazinį kario kursą. Daugelis jaunų medikų tai patiria pirmą kartą. Penkių savaičių intensyvūs mokymai apima karinės tvarkos, ginklų valdymo, saugumo taisyklių, uniformos dėvėjimo ir kariškos kasdienybės mokymus, dažnai gyvenant poligone, miegant palapinėse ir maitinantis sausais daviniais.
M. Dmitrijevas pripažįsta, kad būtent tokia nenuspėjama kasdienybė, apimanti pratybas, mokymus, misijas ir darbą su pacientais, jį labiausiai žavi karo mediko darbe.
Karo ligoninės vietos parinkimas ir specifika
Karo medicinos specifika atsiskleidžia per pratybas, misijas ir karinių konfliktų sąlygomis, kai įrengiamas medicinos padalinys operacijų rajone. Pratybos, maksimaliai priartintos prie karo realijų, reikalauja ne tik mokymosi, bet ir realios pagalbos teikimo, kas skiria karo mediciną nuo civilinės.
Šiuolaikiniame kare medicinos punktai yra svarbūs taikiniai, todėl karo medikai nuolat balansuoja tarp sužeistųjų pasiekimo greičio ir komandos saugumo. Tai reikalauja glaudaus bendradarbiavimo su kitais kariuomenės padaliniais, vertinant oro gynybos situaciją ir galimas grėsmes. Lauko ligoninės turi būti įrengtos arti karo lauko, bet saugioje vietoje.
Pagal NATO standartus, pagalba sužeistam kariui turi būti suteikta per pirmąsias 10 minučių. Esminis tikslas – kuo greičiau sustabdyti kraujavimą, stabilizuoti sužeistąjį ir išlaikyti jį gyvą iki ligoninės, kur suteikiamas išsamus gydymas. Ši greita ir tiksliai suderinta grandinė yra karo medicinos esmė.
Svarbus ne tik profesinis pasirengimas, bet ir psichologinis atsparumas. Karo medikai turi būti empatiški, bet atsparūs, kad išvengtų emocinio perdegimo. Pratybos, atkurdamos įtemptas situacijas su nuovargiu, chaosu ir spaudimu, padeda formuoti automatišką ir užtikrintą veiksmą realiose situacijose.
Automatizmas gelbsti gyvybes
Aiškūs protokolai ir algoritmai karo medicinoje leidžia veikti net panikos ar nuovargio apimtiems asmenims. „Kai jau nieko nesupranti, prisimeni tas raideles ir dirbi pagal protokolus. Automatizmas ekstremaliose situacijose gali tiesiogiai išgelbėti gyvybes“, – tvirtina M. Dmitrijevas.
Visi kariai mokomi pirmosios pagalbos, įskaitant kraujavimo stabdymą ir turniketo naudojimą, gebėjimą padėti sau ar kolegai. Protokolai užtikrina bendrą sistemos veikimą ir informacijos apie jau suteiktą pagalbą. Vis dėlto, atsižvelgiant į besikeičiančias karo sąlygas, kartais tenka improvizuoti ir mąstyti „out of the box“.
Triažas – pagalbos prioritetų nustatymas
Vienas sunkiausių sprendimų – kai sužeistųjų yra daugiau nei medikų. Tokiose situacijose taikomas triažas: „raudoni“ (gyvybei pavojus, būtina skubi pagalba), „geltoni“ (gali palaukti) ir „žali“ (gali laukti ilgiau) sužeistieji. Masinių nelaimių atveju aktyvuojami valdymo protokolai, kviečiama papildoma pagalba ir organizuojama spartesnė evakuacija.
Emocionaliai sunkiausia būna, kai negali padėti visiems iš karto. Tokiose situacijose svarbu nepasimesti, įvertinti prioritetus ir veikti pagal aiškias gaires, nes pagrindinis tikslas – kuo greičiau suteikti profesionalią pagalbą ir išsaugoti kario gyvybę. Kiekvienas karys yra ilgai rengiamas profesionalas, todėl jo gyvybė yra didžiausia vertybė.
Šiuolaikiniuose konfliktuose sužeidimų pobūdis kinta: nuo šautinių žaizdų pereinama prie kombinuotų sužeidimų nuo sprogimų, artilerijos ar dronų.
Gydant sužeistus priešo karius, medicininėje grandyje diskriminacijos nėra – jiems teikiama tokio pat lygio pagalba kaip ir saviems. Gavus informaciją, pranešama vadovybei ir karo policijai, o sužeistasis laikomas pacientu, kuriam suteikiama stabilizuojanti pagalba prieš perduodant jį karo policijai.
Netikėtos mediko pareigos
Karo medikams tenka imtis ir netikėtų funkcijų, nuo dantų plombavimo iki specifinių, retų ligų gydymo.
Didžiausią iššūkį M. Dmitrijevas patyrė NATO misijų Baltijos jūroje metu, kai vienam įgulos nariui pasireiškė dekompresinės ligos požymiai. Greitas ligos atpažinimas, gydymo pradžia ir evakuacijos organizavimas stresinėje situacijoje reikalavo greitų sprendimų.
Tarnyba jūroje taip pat kėlė iššūkių, pavyzdžiui, persikėlimas audringoje jūroje iš vieno laivo į kitą ant virvinių kopėtėlių, kai esi vienintelis gydytojas, atsakingas už septynių laivų įgulas.
Pandemijos metu, kai laivų įgulos mėnesiams gyvena izoliuotos, COVID-19 kontrolės griežtumo sąlygomis, gydytojui teko pavaduoti kitų sričių specialistus, būti traumatologu ir odontologu. Tokiose situacijose itin svarbi tampa telemedicina ir nuotolinės konsultacijos su kolegomis.
