Visuomenėje ir žiniasklaidoje vis pasigirsta teiginių, kad centriniai bankai, įskaitant Europos Centrinį Banką (ECB), neskiria pakankamai dėmesio pinigų kiekiui, todėl „pražiūrėjo“ infliaciją 2022–2023 m. Lietuvos banko teminiame straipsnyje nagrinėjama, kodėl išsivysčiusių ekonomikų centriniai bankai jau seniai nebereguliuoja pinigų kiekio ir kokie veiksniai lėmė pastarųjų metų pinigų kiekio bei infliacijos „linksmuosius kalnelius“ Lietuvoje ir visoje euro zonoje.
Komentuoja dr. Linas Jurkšas, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Pinigų politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas ir Vilniaus universiteto dėstytojas
Kodėl centriniai bankai nustojo reguliuoti pinigų kiekį?
Pagrindinė priežastis – pinigų kiekio ir infliacijos ryšys tapo vis labiau nestabilus ir sunkiau prognozuojamas vidutiniu laikotarpiu, per kurį pasireiškia pinigų politikos poveikis. Mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad šis ryšys reikšmingai sumenko ir tapo sunkiai prognozuojamas nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio dėl finansų rinkų liberalizacijos ir reikšmingo infliacijos sumažėjimo daugelyje šalių. Nors šis ryšys sustiprėja spartesnio infliacijos augimo laikotarpiais, to nepakanka, kad centriniai bankai galėtų nuolat sėkmingai valdyti infliaciją reguliuodami pinigų kiekį. Tad centriniai bankai atsisakė tarpinių pinigų kiekio augimo tikslų kaip infliacijos kontroliavimo priemonės ir grįžo prie infliacijos kontrolės palūkanų normomis.
Ar 2021–2023 m. pinigų kiekio ir infliacijos ryšys buvo akivaizdus?
Išties, mokslininkų tyrimų rezultatai atskleidė, kad šis ryšys gali sustiprėti spartesnio infliacijos augimo laikotarpiais. 2021–2023 m. sparčiai išaugusią infliaciją daugiausia lėmė sutrikdytų tiekimo grandinių, didelės paklausos ir karo Ukrainoje derinys. Pinigų kiekį (o kartu ir mokią paklausą) per pandemiją didino ne tik skatinamoji pinigų politika ir paspartėjęs bankų kreditavimas, bet ir stiprus fiskalinis skatinimas – tai padėjo gyventojams ir įmonėms išskirtinai greitai atsigauti po pradinio ekonominio sukrėtimo ir atkurti perkamąją galią. Politikos formuotojai sprendimus turėjo priimti realiu laiku didelio neapibrėžtumo sąlygomis, o rizika ekonomiką skatinti per mažai buvo pernelyg didelė ir galėjo labai brangiai kainuoti.
Ar ateityje centriniai bankai kreips daugiau dėmesio pinigų kiekio rodikliams?
Centriniai bankai niekada ir nenustojo stebėti bei analizuoti pinigų kiekio dinamikos ir ją lemiančių veiksnių. Padidėjusi pasiūlos sukrėtimų rizika papildomai įpareigoja skirti deramą dėmesį pinigų kiekio augimo spartai ir jos veiksniams. Šiais laikais kai kurie centriniai bankai gali nuspręsti reguliuoti pinigų kiekį, jei yra dvi sąlygos: ekonomika susiduria su užsitęsusia didele infliacija, o šalies finansų rinkos yra neišplėtotos. Tačiau euro zonoje ir kitose išsivystytose ekonomikose pinigų kiekis nebetinka būti svarbiausiu pinigų politikos orientyru dėl nestabilaus (kartais net ir neigiamo) ryšio. Pinigų kiekio rodikliai tapo vieni iš daugelio, naudojamų analizuojant ekonominę situaciją ir vertinant riziką infliacijos raidai.
Tad apibendrinant, svarbu suprasti, kad šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų kiekio ir infliacijos ryšys yra nevienareikšmis, kintantis ir sunkiai prognozuojamas, todėl pinigų kiekio rodiklis netinka būti pagrindiniu centrinių bankų reguliavimo objektu vykdant pinigų politiką. Remiantis plačia daugelio skirtingų rodiklių analize ir prognozėmis, ECB priima pinigų politikos sprendimus, kuriais siekiama, kad infliacija euro zonoje stabilizuotųsi ties 2 proc. lygiu vidutiniu laikotarpiu.
