Per pastaruosius metus nė vienas sveikatos politikos klausimas nesukėlė tiek diskusijų, kiek planuojami priemokų už sveikatos priežiūros paslaugas pokyčiai. Vienos pusės vertino tai kaip būtiną žingsnį siekiant aiškesnių ir teisingesnių valstybės finansuojamos sveikatos priežiūros taisyklių, kitos baiminosi, kad naujas reguliavimas apribos pacientų pasirinkimo galimybes ir apsunkins privačių gydymo įstaigų veiklą. Vis dėlto, svarbiausia pamoka, kurią paliko ši diskusija, yra būtinybė pirmiausia suprasti, kokią problemą valstybė iš tikrųjų siekė išspręsti, prieš vertinant bet kokią reformą.
Diskusijos dėl priemokų neatsirado tuščioje vietoje, jos buvo daugelį metų besiformuojančių pokyčių rezultatas, keičiantis pacientų lūkesčiams, vystantis privatiam sektoriui ir stiprėjant klausimui, ar valstybės finansuojama sveikatos priežiūra visiems prieinama vienodomis sąlygomis. Tai nebuvo tik įstatymo pataisa, o ieškojimas atsakymo į platesnį klausimą – kaip XXI amžiuje turi veikti solidarumu grindžiama Lietuvos sveikatos sistema, derinant paciento pasirinkimo laisvę, sąžiningą konkurenciją ir valstybės pareigą užtikrinti prieigą prie pagalbos pagal sveikatos būklę, o ne finansines galimybes.
Sveikatos sistemoje retai pasitaiko sprendimų, kurie būtų vienodai palankūs visiems. Todėl prieš vertinant bet kurią reformą svarbu klausti ne, ar konkretus sprendimas patinka, bet kokią problemą ja siekiama išspręsti. Šio klausimo, anot autoriaus, labiausiai trūko viešose diskusijose.
Lietuvos sveikatos apsauga grindžiama solidarumo principu, tačiau praktikoje susiformavo sudėtingesnė situacija. Dalis pacientų, norėdami greičiau patekti pas specialistą, rinkdavosi gydymo įstaigas, kuriose prašoma papildomai primokėti, ar mokėdavo už papildomas paslaugas. Tačiau riba tarp papildomo pasirinkimo ir paslaugos, kuri turėtų būti apmokėta Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis, tapo neaiški. Tai kėlė didėjantį teisinį neapibrėžtumą.
Kita problema, apie kurią mažiau kalbėta viešojoje erdvėje, yra nevienodos viešojo ir privataus sveikatos priežiūros sektorių veiklos sąlygos. Viešosios įstaigos privalo teikti skubiąją pagalbą, gydyti sunkiausius pacientus, rengti specialistus, vykdyti mokslinius tyrimus, užtikrinti pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir paslaugų prieinamumą regionuose. Privačios įstaigos daugiausia teikė planines konsultacijas ir procedūras, veikė lanksčiau. Tačiau didesnį privataus sektoriaus įsitraukimą į visuomenei svarbias funkcijas lemia ne tik įstaigų sprendimai, bet ir valstybės nustatomas reguliavimas. Valstybei kilo klausimas, ar konkurencinės sąlygos išlieka sąžiningos, kai vienas sektorius vykdo daugiau visuomenei būtinų funkcijų.
Bet kuri sistema prisitaiko prie galiojančių taisyklių. Nedideli reguliavimo skirtumai gali iš esmės pakeisti pacientų srautus, investicijas ir specialistų pasirinkimą. Netęsiamas ilgalaikis viešajai įstaigoms liktų vis daugiau sudėtingų ir nuostolingų funkcijų, o dalis pacientų ir finansinių srautų koncentruotųsi ten, kur ekonominės sąlygos palankesnės. Paradoksaliai, daugelis šalių ieško priešingo kelio – kaip geriau panaudoti abiejų sektorių stiprybes ir pasidalyti atsakomybę.
Valstybė galėjo palikti galioti iki tol galiojusią tvarką, tačiau neveikimas taip pat yra sprendimas. Tikėtina, kad vis daugiau planinių pacientų rinktųsi tas gydymo įstaigas, kuriose galėjo greičiau patekti pas specialistą ar gauti priimtinesnes paslaugų sąlygas. Tai paskatintų viešąjį sektorių likti su vis didesne atsakomybe vykdyti funkcijas, kurių niekas kitas neatliks – skubiąją pagalbą, sudėtingiausių pacientų gydymą, rezidentų rengimą ir kt. Šios funkcijos sudaro valstybės sveikatos sistemos pagrindą, todėl sveikatos apsauga negali būti vertinama vien rinkos principais.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad jeigu valstybė yra įsipareigojusi apmokėti tam tikrą sveikatos priežiūros paslaugą PSDF lėšomis, žmogus neturi būti verčiamas už tą pačią paslaugą mokėti antrą kartą. Tačiau pacientas gali savo lėšomis įsigyti papildomų paslaugų ar aukštesnio komforto. Svarbu, kad būtų aiškiai atskirta, kas yra valstybės garantuojama paslauga, o kas – papildomas paciento pasirinkimas.
Didžiausia problema, anot autoriaus, buvo ne siekis koreguoti teisinį reguliavimą, o tai, kad viešojoje erdvėje daugiau dėmesio buvo skirta tam, kas keisis, negu kodėl apskritai prireikė pokyčių. Pirmoji žinia apie draudimus ar ribojimus sukėlė neigiamą reakciją, o tik vėliau buvo pradėta aiškinti, kokią problemą siekiama išspręsti. Tai svarbi pamoka visoms būsimoms sveikatos sistemos pertvarkoms: komunikacija, aiškiai paaiškinanti pokyčių priežastis, yra pačios reformos dalis.
Vėlesnis etapas parodė, kad diskusijose, prie kurių prisidėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, gydymo įstaigų, medikų, pacientų organizacijų ir kitų socialinių partnerių atstovai, galima ieškoti bendrų sprendimų. Diskusija pamažu persikėlė nuo emocijų prie argumentų, buvo tikslinamos įstatymų formuluotės ir ieškoma pusiausvyros tarp pacientų teisių, gydymo įstaigų veiklos ir valstybės pareigos. Nors ne visi klausimai buvo išspręsti, dialogo kultūra parodė, kad sudėtingiausi sprendimai gimsta iš skirtingų argumentų įvertinimo.
Naujas priemokų reguliavimas savaime nesumažins eilių, nes jos susiformuoja dėl daugelio priežasčių (demografinių pokyčių, specialistų trūkumo, pacientų srautų valdymo problemų ir kt.). Tačiau aiškesnės taisyklės gali padėti sukurti skaidresnę ir nuoseklesnę sistemą. Eilėms trumpinti reikia stiprinti pirminę sveikatos priežiūrą, didinti komandų kompetencijas, mažinti administracinę naštą, efektyviau naudoti skaitmeninius sprendimus ir plėtoti privataus draudimo galimybes. Priemokų reguliavimas gali būti viena didesnės reformos dalių, bet negali jos pakeisti.
Ši diskusija paliko kelias svarbias pamokas: sveikatos sistemoje beveik nebūna paprastų sprendimų, reformos gimsta diskusijose, o efektyviai komunikacijai būtina paaiškinti problemą, kurią siekiama spręsti. Keičiantis medicinai, technologijoms ir visuomenės poreikiams, sveikatos sistema turi keistis. Tvariausiai politikai svarbu klausti, kokią problemą siekiama išspręsti ir kaip pamatuoti jos sprendimo sėkmę, vertinant, ar pacientams tapo lengviau laiku gauti kokybišką pagalbą ir ar sumažėjo socialiniai netolygumai.
